Jaronio smegduobė atsirado labai staiga 1957 metais rugių lauke ir sukėlė aplinkui stiprokus žemės virpesius. Pirmosiomis dienomis po įgriuvimo ji buvo kokių 10 - 12 m skersmens ir atrodė kaip didesnio nei 14 m gylio savotiškas šulinys su beveik stačiomis rudo riedulingo priemolio sienomis, nusileidusiomis iki 8 - 9 m gylio, o žemiau matėsi 10 - 15 m skersmens ir apie 3 m aukščio ovališkas "rentinys" iš suskeldėjusių ir aptrupėjusių gipso, jo atmainos selenito bei dolomito sluoksnių. Šitos uolienos priklauso viršutinio devono Tatulos svitos Nemunėlio sluoksniams. Po tokiu balzganu keistoku "rentiniu", kaip nurodė vietiniai gyventojai, dar buvusi maždaug pusės metro aukščio tuštuma, o po ja įgriuvos-šulinio dugnu iš vieno šono į kitą sruvenęs požeminis vanduo. Į apačią vis byrant statiems priemolingiems kraštams, naujoji karstinė įgriuva viršutinėje dalyje plėtėsi, bet sumažėjo jos gylis.

Praėjus vos keletui metų, nuo subyrėjusio grunto užsikimšo apačioje esantys požeminiai kanalai, kaupėsi paviršinis (kritulių) vanduo, kol įgriuva tapo ežeriuku. Tačiau vandens lygis šioje įduboje nebūna pastovus: pavasarinio polaidžio laikotarpiu vanduo netgi ne visada sutelpa, išsilieja į aplinkinę pievą, o labiausiai jis nuslūgsta sausringiausiais metų tarpsniais (pvz. 1974 metų birželyje vandens gylis siekė tik 6 m). Būta pora atvejų, kai iš šios smegduobės visas susitelkęs vanduo buvo išbėgęs per dugne atsinaujinusias kiaurymes, kurias po kiek laiko vėl sandariai užkimšo nuo stačių šlaitų suvirtęs molingas gruntas. Nūnai Jaronio smegduobėje vandens nestinga: jo paviršius yra tik 0.5 m žemiau nuo viršutinio krašto. Šios įgriuvos skersmuo (viršuje) siekia apie 30 m, susidariusio ežeriuko joje gylis iš pradžių buvo maždaug 10 m. 1974 m. birželio mėn. atliktų matavimų duomenimis, Jaronio karstinėje įgriuvoje vandens didžiausias gylis buvo 6 m, vidutinis - 3 m, o vandens paviršiaus plotas sudarė 570 m2. Pažymėtina, kad tuoj po Jaronio smegduobės įgriuvimo nebuvo tirpimo žymių jos "rentinio" sieneles sudarančiuose gipso ir dolomito sluoksniuose - tesimatė arba šviežias lūžis, arba seni lygūs plyšiai, apsitraukę molinga plėvele. Tirpimo žymių nebuvimas ir moreninio priemolio 8 - 9 m storis paneigia mintį, kad tokia didžiulė statmena tuštuma būtų ištirpinta vertikaliai cirkuliuojant holoceno metu. Požeminio vandens horizontalus kanalas taip pat negalėjo sudaryti šitokios ištirpimo formos, nes tuojau pat po griūties gruntinio vandens paviršius buvo net apie 3,5 m žemiau gipso sluoksnių viršaus.

Taigi vertikalusis urvas, matyt, buvo susidaręs labai seniai, dar ledynmetyje, o paskui gipsą tirpino horizontaliai cirkuliavęs vanduo. Vandens lygiui laipsniškai žemėjant, tuštuma gilyn vis platėjo, kol pasidarė tokia didelė, kad apiręs gipso ir dolomito skliautas neišlaikė, nugarmėjo žemyn, o su juo ir visas 8 - 9 m storio priemolio sluoksnis. Vadinasi, vanduo, kaip svarbiausias gipso tirpintojas, sudarė palankias aplinkybes Jaronio karstinei smegduobei atsirasti. Bet turėjo praeiti vis dėlto labai daug laiko, kol požemyje vanduo išgraužė erdvią tuštumą, kur gal būtų galėjusi tilpti ir nemaža kaimo troba.