Utenos - Zarasų plento kairėje pusėje, apie 7 km nuo Utenos, pro medžių tankmę matosi XIX a. Jotaučių raudonplyčio dvaro sodyba su akmens mūro tvartais, kumetyno statiniais, senu parku. Jotaučių dvaras - istorinis paveldas. XVII–XIX a. dvarą valdė Kozielos - Poklevskiai kartu su Degsniu, Kastulyne. Trys dvarininko kataliko Povilo Kozielos sūnūs: Steponas, Tomas ir Adomas valdė tris Utenos valsčiaus dvarus. Degsnio dvarą valdė Steponas, Jotaučių dvarą – Adomas, o Tomas – Kastulynę. Jie turėjo 778 dešimtines dirbamos, 81- nedirbamos, 380 dešimtines miško (iš viso 1244 dešimtines žemės). Jotaučių dvaras tuo metu priklausė Utenos valsčiui (dabar Utenos seniūnijai). Vien Jotaučių dvaro buvo 550 ha žemės. 1853 m. palivarke buvo 9 gyventojai, 3 iš jų – samdiniai. Ūkvedžio pareigas atliko Mauricijus Vivulskis, 1869 m.– Mataušas Sokieškis su kumečiais, tarnais. 1872 m. Kozielos užgrobė Novynos viensėdį prie Toleikių kaimo. Ūkininkai išvijo naują šeimininką, bet ponai pasikvietė žandarus. Steponas Koziela dar ilgokai čia gyveno, paskui išvyko į Lenkiją. Jotaučių dvaro dvarininkas Adomas palaidotas Sudeikiuose, o Kastulynės Tomas – Taukelių koplyčioje. 1882 m. vasarą Degsnių dvare subruzdo valstiečiai – atsisakė į dvarą eiti lažo, mojuodami kastuvais numušė atvykusiam pristavui antpečius. Valstiečiai pasipriešino dėl servitutų – teisės į ganyklas. Buvo pasitelkta caro kariuomenė ir valstiečiai nubausti. Degsnio ir Jotaučių dvarų savininkai 2 valakus žemės Sudeikiuose paskyrė bažnyčiai. Kozielų giminė buvo palaidota bažnyčios šventoriuje (yra išlikę paminklai). Prieš pastatant Sudeikių bažnyčią jie melsdavosi Taukelių akmeninėje koplyčioje, kur buvęs altorėlis. Sakoma, kad Poklevskiai čia gyvenę nuo Ivano Rūsčiojo laikų, tik vėliau priėmę katalikybę. Tomas Koziela buvęs apsišvietęs, nevedęs, turėjęs Kastulynėje daug senų knygų. Degsnio dvare irgi buvę spintos pilnos knygų. Turėjo paveikslų, kuriuose buvo vaizduojami Lietuvos kunigaikščiai. Liudvisei (Bagdonaitei) Utenoje, prie Viešos upės, pastatė namą, kur vėliau buvo progimnazija. 1897 m. dvaras dar priklausė Tamošiui Kozielai (Kozello), o valdytojas buvo Ad. Šeduikis. Dvare buvo 11 šeimų, arti 70 žmonių. Tuo metu Jotaučių dvare būdavo bent 4 kumečiai, daug tarnų, padienių (po 10 kapeikų su valgiu). Rašytiniuose šaltiniuose nėra prie Kozielų pavardės priedo "Poklevskiai". Kozielų pavardė buvo vėlesnė.

Pirmojo pasaulinio karo metais, pasitraukdamas į Rusiją, ponas įsakė suvolioti javus, išparduoti gyvulius. 1914 m. dvarą užvaldę vokiečiai, pavertė jį kareivinėmis, tvartai įgavo arklių ligoninės statusą. Gyveno vokiečiai, jiems dirbo žmonės. Po karo, 1919 m., Jotaučių dvarą užvaldė revoliucingai nusiteikę bolševikai ir čia veikė jų komitetas. 1920 m. Koziela sugrįžo į dvarą. Per žemės reformą dvaras buvo išparceliuotas ir jam buvo palikta 80 ha žemės, kita paskirta savanoriams – Aismantui, Jovaišai, Labeikiui. 1940 m. ponui paliko 9 ha, jis apsigyveno kumetyne, o žemę išdalijo 5 naujakuriams. 1941 m. užėjus vokiečiams vėl žemė grąžinta ponui. Po Antrojo pasaulinio karo 1947 m. dvarininkas Koziela išvyko gyventi į Lenkiją. Jotaučių dvaro parkas - tai senojo Jotaučių dvaro parko dalis. Bendras plotas 4,1 ha, 0,5 ha apaugę medžiais. Čia užregistruota 12 medžių ir krūmų rūšių. 5 iš jų – introdukuotos. Auga klevai, tuopos, liepos ir kt. Dvaro sodyboje išliko raudonplyčiai rūmai, tvartai, kumetynas. Šiose patalpose iki 2001 m. veikė parduotuvė, o taip pat Jotaučių kultūros namai, kuriems vadovavo Artūras Bliuvas. Jotaučių dvare šiuo metu privatizuoti trys butai, o likusieji trys kambariai priklauso Utenos rajono savivaldybei.