Šios sodybos vietoje 1860-12-30 gimė ir iki 12 metų augo didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas, jos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, jos mokslo kūrėjas - Jonas Jablonskis. Pradžios mokslus mokėsi Šakių Naumiestyje. 1872-1880 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurią baigė aukso medaliu ir kaip valdžios stipendininkas įstojo į Maskvos universiteto istorijos ir filosofijos fakultetą studijuoti klasikinės filologijos. Čia, žymių profesorių (F. Koršo, F. Fortunatovo) paskatintas, ima tyrinėti lietuvių kalbą, ir pagrindinis jo darbas grįžus atostogų į Lietuvą būdavo rinkti kaimuose kalbos ir tarmių pavyzdžius. 1884 m. J. Jablonskis baigė Maskvos universitetą, tačiau senųjų kalbų (graikų ir lotynų) mokytojo vietos Lietuvoje negavo. Jam teko verstis įvairiais darbais, dirbti korepetitoriumi, teismo raštininku. Kelerius metus dirbo mokytoju dvaruose ir tik 1889 m. per bičiulių protekciją pateko į Mintaujos gimnaziją lotynų ir graikų kalbų mokytoju.

Mokytojaudamas Mintaujos gimnazijoje J. Jablonskis labai daug dirbo tobulindamas gimtąją kalbą. Tuo pat metu jis rašė straipsnius, pirmiausia į Rytprūsiuose einančius lietuviškus laikraščius "Varpą", "Aušrą" ir kitus, pasirašydamas Rygiškių Jono, Kriaušaičio, Obelaičio, Šipailos, Vaidilos ir kitais slapyvardžiais. 1896 m. tuometinės valdžios iškeliamas į Taliną (Revelį). Ten ėmėsi redaguoti Antano Juškos lietuvių-lenkų-rusų kalbų žodyną, kartu su P. Avižoniu parašė "Lietuviškos kalbos gramatiką", išspausdintą 1901 m. Tilžėje. 1902 m. už draudžiamų leidinių platinimą ištremiamas į Pskovą. Grįžęs iš tremties, Šiauliuose nelegaliai mokė lietuvių kalbos. Nuo 1904 m. dirbo lietuviškų laikraščių redakcijose Vilniuje, mokytoju Panevėžyje, Breste. Vėliau mokytojavo Gardine, Veliže, Voroneže (dėstė lietuvių ir lotynų kalbas). 1918 m. Jablonskis su kitais lietuviais grįžta į Vilnių, bet jį užėmus lenkams, gauna leidimą su šeima išvažiuoti į Kauną. 1922 m. Kauno universitetas išsirinko Jablonskį garbės nariu ir profesoriumi, jis vadovavo Rašybos, Terminologijos komisijoms.

Per dešimt metų parašė net 234 straipsnius, kasmet išeidavo jo darbai atskirais leidiniais ("Lietuvių kalbos gramatika" (1922), "Lietuvių kalbos vadovėlis" (1925), "Linksniai ir prielinksniai" (1928). Dar iki Nepriklausomybės atkūrimo parengė dviejų dalių "Vargo mokyklos" chrestomatiją, lietuvių kalbos taisyklių rinkinį "Mūsų rašyba", "Mūsų žodynėlį" ir kitus darbus. Jis redagavo ir žymių rašytojų G. Petkevičaitės-Bitės, J. Biliūno, Žemaitės ir kt. kūrinius. 1927 m. įteiktas aukščiausias Latvijos civilinis apdovanojimas - Latvijos Trijų žvaigždžių ordinas, 1928 m. jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu. 1930 m. J. Jablonskis mirė Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Kalbininko Jono Jablonskio gimtosios sodybos vietoje autentiškų pastatų neišliko, kurie karo metais sudegė. 1974 m. pastatytas paminklinis akmuo.