Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, kitaip vadinamos Vytauto Didžiojo, o Juozo Tumo-Vaižganto tiesiog švelniai minėtos Vytautine, istorija nepaprastai turtinga. Gimę iš legendos, pergyvenę karus ir skurdą, 600 metų gyvuojantys maldos namai priėmė ir vienijo Kauno bendruomenę, kuri jais rūpinosi visais amžiais.

Atsistokime ir minutėlę pasigrožėkime Vytauto Didžiojo bažnyčia iš kairiosios Nemuno krantinės. Tokio ankstyvosios gotikos stiliaus bažnyčios, kurios planas – kryžiaus formos, nerasite nė vienoje gretimoje šalyje. Siūbuojant upės paviršiui atrodo, kad maldos namai nejučia brenda gilyn. Nė vienas pastatas Kauno senamiestyje nėra iškilęs taip arti upės! Dėl to pavasariais bažnyčios sienas dažnai plaudavo potvyniai. Pats didžiausias menamas 1946 m., kurį pažymi ant pagrindinių durų prikalta lentelė: "1946 III 24 būta vandens 2,90 m."

Vytauto Didžiojo bažnyčios ryšys su upe buvo labai glaudus maldos namams dar prieš iškylant. Anot legendos, prie Vorkslos upės kunigaikščiui Vytautui Didžiajam pralaimėjus mūšį su totoriais ir vos nenuskendus upėje, atsidėkodamas už išgelbėjimą Mergelei Marijai jis pažadėjo pastatyti bažnyčią ant upės kranto.

Kai kurie netgi mano, kad tik vėliau atsiradęs bažnyčios bokštas buvo it švyturys – orientyras Nemunu atplaukiantiems pirklių laivams. Visgi, šis kelrodis prikvietė ne tik draugiškai nusiteikusius keliauninkus. 1812 m. prancūzų imperatoriui Napoleonui Bonapartui kovojant su Rusija, Vytauto bažnyčia buvo paversta ginklų sandėliu. Prancūzams pralaimėjus karą ir bėgant per Lietuvą, šventovė buvo padegta. Kiekvienąkart nuniokotus maldos namus ištikima Kauno bendruomenė suremontuodavo. Deja, dėl daugybės rekonstrukcijų Vytauto Didžiojo bažnyčios interjeras, menantis gotikos, renesanso ir baroko laikus, neišliko.

Dabar Vytautinės kairiojoje navoje ilsisi ją ištikimai mylėjęs kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, o ant sienų didingai kabo didelę meninę vertę turintys Petro Kalpoko nutapyti paveikslai "Vytauto Didžiojo padėka Švč. Mergelei Marijai po Vorkslos mūšio" ir "Pieta", taip pat Mykolo Elvyro Andriolio nutapytas paveikslas "Šv. Ona" ir Pranciškaus Smuglevičiaus piešinys "Nukryžiuotasis". Pro Stasio Ušinsko sukurtus heraldinius vitražus smelkiasi spalvoti spinduliai ir užtvirtina jau minėtą romantinę ir sakralią Vytauto Didžiojo bažnyčią supančią aurą.