Piliakalnį (Napoleono kalną) supa buvusio Juodupės upelio slėniai ir pelkėtos pievos, pietinėje pusėje piliakalnį nuo aukštumos skiria griovys. Šlaitai statūs, 4–6 m aukščio. Aikštelė ovali, 100 m ilgio ir 45–50 m pločio. Jos pietrytinėje ir šiaurės vakarų dalyse buvo pylimai (išliko jų žymių). Piliakalnio pietrytinėje papėdėje yra senovinė gyvenvietė. Vakariniuose ir šiauriniuose pakraščiuose likę apgriuvę apkasai. 1971–1975 m. melioruojant laukus piliakalnis buvo labai apardytas. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1983 m. Lietuvos istorijos institutas, tyrimų vadovas Vytautas Daugudis. 1984–1985 m. Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos (tyrimų vadovas Albinas Kuncevičius) archeologai atliko tyrimus piliakalnio aikštelėje ir senovinėje gyvenvietėje. Piliakalnio kultūrinis sluoksnis yra 20–40 cm, gyvenvietės – iki 50 cm. storio.

Piliakalnyje rasta stulpinės konstrukcijos stačiakampių pastatų liekanų. Išliko statmenai sukaltų kuolų, apipintų virbais ir apkrėstų moliu bei židinių liekanų. Rasta lipdytos gruoblėtu ir lygiu paviršiumi keramikos. Aikštelės viduryje aptikta XIIIa.-XIVa. puodų degimo krosnies liekanų. Krosnies sienelės krėstos moliu, 3–34 cm storio, padas iš lauko akmenų ir molio. Tai buvo pirmasis tokio tipo radinys Lietuvos piliakalniuose. Panašios puodų degimo krosnys randamos Skandinavijos pusiasalyje. Joje buvo ornamentuotos žiestos keramikos, įtveriamasis strėlės antgalis ir geležinis svaidomosios ieties antgalis. Manoma čia buvus medinę pilį, kurią XIV a. pirmoje pusėje sunaikino kryžiuočiai.