Šioje sodyboje 1866-12-17 gimė ir augo Lietuvos valstybės visuomenės ir kultūros veikėjas, publicistas, gydytojas, Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926-06-07 - 1926-12-17) Kazys Grinius. Dar besimokydamas Marijampolės gimnazijoje įsitraukė į lietuvių kultūrinę veiklą: platino "Aušrą", leido ranka rašytą laikraštuką "Prieaušrį", vėliau - "Iššiepdantį". 1893 m. Maskvos universitete gavo medicinos gydytojo laipsnį. Studijuodamas Maskvoje tapo slaptos Maskvos lietuvių studentų draugijos nariu. 1888 m. atspausdino pirmuosius straipsnius "Lietuviškajame balse", "Šviesoje". 1888 m. dalyvavo pirmajame lietuvių demokratų suvažiavime. 1889 m. pradėjus leisti "Varpą", jame ir jo priede "Ūkininke" publikavo straipsnius, redagavo "Varpą". Vienas Lietuvos demokratų partijos programos autorių (1906 m.).
1894 m. vertėsi laisvo gydytojo praktika Marijampolėje, už kultūrinę veiklą kelis kartus buvo suimtas ir kalintas (1903 m., 1905 m., 1906 m., 1910 m.). 1905 m. Kazys Grinius, kaip Suvalkų gubernijos delegatas, dalyvavo visuomenės veikėjų suvažiavime Maskvoje. Pirmojo pasaulinio karo metu gyveno Rusijoje. 1917 m. Voroneže išrinktas į Rusijos lietuvių tarybą. 1919 m. Kazys Grinius Prancūzijoje priklausė Lietuvos laikinosios vyriausybės delegacijai, kuri dalyvavo Taikos konferencijoje. Buvo vienas valstiečių liaudininkų bloko (vėliau - Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos) lyderių, varpininkų organizacijos vadovų. 1920 m. birželio 19 d. Steigiamojo Seimo buvo paskirtas vadovauti Ministrų kabinetui. Kazio Griniaus vadovaujamos Vyriausybės laikotarpiu pavyko apginti Lietuvą nuo komunistų, Lenkijos agresijos, pasiekti tarptautinio šalies pripažinimo, tapti Tautų Sąjungos nare. Buvo sutvarkyti valstybės finansai, sutvirtėjo kariuomenė, pasiruošta atidaryti aukštąją mokyklą, parengti pirmosios nuolatinės Konstitucijos ir Žemės reformos įstatymo projektai. Pagal valstiečių liaudininkų sąrašą vėliau Kazys Grinius tapo I, II, III Seimo nariu; rūpinosi sveikatos apsaugos klausimais, gynė tautinių mažumų apsisprendimo laisvę, pilietines teises.
1926 m. birželio 7 d. III Seimas išrinko Kazį Grinių Lietuvos Respublikos Prezidentu. 1926 m. gruodžio 17 d. buvo įvykdytas perversmas, buvo priverstas atsisakyti Prezidento pareigų. Nuo 1927 m. Kazys Grinius politiniame gyvenime aktyviau pasireiškė tik pasirašydamas po memorandumais Prezidentui A. Smetonai (iki 1936 m. buvo Valstiečių liaudininkų vadovas, kol sąjungos, kaip ir kitų partijų, veikla buvo sustabdyta). Eksprezidentas vadovavo "Kovos su tuberkulioze", "Pieno lašo" draugijoms, redagavo "Kovos su džiova" ir "Pieno lašo" metraščius, bendradarbiavo su "Lietuvos žinių" dienraščiu ir jį redagavo, redagavo "Mediciną", parašė botanikos, medicinos, istorijos veikalų, vertė iš lenkų ir kitų kalbų grožinę bei mokslo populiarinimo literatūrą. Dirbo švietėjišką darbą medicinos srityje, redagavo mėnraštį "Liaudies sveikata", vadovavo Kauno Higienos muziejui. Vokiečių okupacijos metu (1942 m.) už protesto raštą dėl žydų naikinimo buvo ištremtas į Ąžuolų Būdą. 1944 m. besiartinant frontui su šeima pasitraukė į Vakarus. Ten parašė atsiminimų dvitomį. Gyvendamas JAV Kazys Grinius, pasinaudodamas buvusio Lietuvos Respublikos Prezidento titulu, siuntė kreipimusis demokratinių valstybių vadovams, bandydamas atkreipti dėmesį į tragišką Lietuvos padėtį. Mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje, 1994 m. spalio 8 d. urna su Prezidento palaikais buvo parvežta į gimtąjį kraštą ir palaidota prie Selemos augančioje maumedžių giraitėje.
Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus gimtosios sodybos vietoje autentiškų pastatų neišliko: juos nugriovė Kazio Griniaus tėvas ir pastatė naujus, kurie karo metais sudegė. 1959-1962 m. grįžęs iš tremties Kazio Griniaus tėvo brolio sūnus Ričardas sodybos vietoje pastatė naujus pastatus. 1994 m., šalia gyvenamojo namo, pastatytas dvigubo kryžiaus formos akmens memorialinis paminklas.
