Naujas gelžbetonio tiltas per Šešupę, kelyje Marijampolė-Kybartai, pastatytas 1925–1926 m. Iki tol šioje vietoje stovėjo medinis tiltas.

Kada šioje vietoje buvo suręstas pirmasis medinis tiltas – tikslių duomenų nėra. Visgi, Marijampolės tiltų istorija tiesiogiai siejasi su Peterburgo-Varšuvos trakto Kauno-Kalvarijos atkarpos ir jos atšakos, jungiančios Marijampolę su Rytų Prūsija, tiesimu 1820–1829 m. Tuo metu kelias per Šešupę į Vilkaviškį ėjo šiaurine miesto dalimi (už evangelikų liuteronų bažnyčios). Netrukus plentas į Vilkaviškį, Marijampolės miesto ribose, buvo nutiestas dabartine trasa. Ar tuo pat metu šioje vietoje buvo pastatytas tiltas? Tikslios datos nustatyti nepavyko, mat spėjama tilto vieta "netilpo" į to meto išlikusius kartografijos dokumentus, tačiau XIX a. antros pusės planuose ir žemėlapiuose jau matome pažymėtą tilto vietą.

Medinis Tarpučių tiltas kėlė daug rūpesčių mieto gyventojams. Pavasariniai potvyniai ir ledonešiai senąjį "medinuką" nuolat apgadindavo arba visiškai sugriaudavo. Trečiojo dešimtmečio pradžioje tilto būklė buvo itin prasta, nuolatiniai remontai surydavo nemažą dalį miesto biudžeto lėšų, todėl pradėta galvoti apie naujo tilto statybą. Tad 1925 m. pavasarį buvo pradėta Tarpučių tilto statyba.

Tiltas buvo ne tik tuomet modernių gelžbetonio konstrukcijų, bet ir gerų architektūros formų, trijų tarpatramių (angos 16-17+16), su ramstais ilgis – 68 m., monolitiniai masyvūs tilto taurai ir ramstai pasatyti ant polių, važiuojamosios dalies plotis 6 m. Projekto autoriumi pasirinktas – Kauno inžinierius Pranas Markūnas (1873–1964 m.), kuris, gelžbetonio naudojimo mąstais, savo projektuose pralenkė kitus tarpukario architektus ir inžinierius. Tiltus statė Lietuvos Pramonės bei Prekybos akcinė bendrovė, kuri specializavosi gelžbetonio tiltų statyboje.

Kaune (nuo 1922 m.) labai trūko specialistų, tad vadovaujančius postus užėmė vokiečiai, dailidėmis dirbo rusai, betonavo danai, talkino estai ir vienas lietuvis, kuris tvarkė darbo apskaitą, kitaip vadinamus "tabelius". Pačius pavojingiausius darbus patikėjo kaliniams ir kareiviams. Tiltą pastatė ir eksploatuoti pradėjo 1925 m., nors dar 1926 m. vyko apdailos darbai.

Naujasis tiltas devyniolika metų ištikimai tarnavo ir pėstiems ir "ratuotiems" keleiviams, tačiau 1944 m besitraukdama vokiečių kariuomenė jį susprogdino. Po 2-ojo pasaulinio karo tiltą atstatė, išaugus eismo intensyvumui jis buvo praplatintas.