Esamas parkas yra integrali Vilnios upės slėnio žaliojo masyvo dalis – natūrali jungtis su Vilniaus senamiesčiu, Pavilnių regioniniu parku ir Vilniaus pilių valstybiniu kultūriniu rezervatu. Susiformavę želdynai, takai, yra skulptūrinis akcentas. Nuo viršutinės parko terasos atsiveria N. Vilnios panorama.

Teritorijoje išliko natūralus, minimaliai pakitęs gamtovaizdis. Teritorija niekada nebuvo urbanizuota. XX a. pradžioje kairiajame Vilnios krante maždaug 1 km atstumu nuo parko buvo pastatyta psichiatrijos ligoninė, pasirinkta tokia padėtis, kad šalia nebūtų gyvenamųjų namų. Dėl to ši N. Vilnios dalis buvo menkai urbanizuojama. Tarpukariu psichiatrijos ligoninė buvo uždaryta, paversta kareivinėmis. Todėl teritorijos prieigos liko neurbanizuotos. Tik po 1948 m. tarp Vilnios upės ir buvusių kareivinių buvo suplanuotas gyvenamasis mikrorajonas, o sklypas pažymėtas kaip teritorija skirta parko projektavimui. Apie 1960-sius atsirado ir pirmi parko pasiūlymai su futbolo stadionu. Dalis kiek supaprastintų parko sumanymų buvo įgyvendinti, tačiau tai apsiribojo tik takų sistema ir futbolo stadionu.