Už trejeto kilometrų į rytus nuo Kairiškių, pačiame Purvių miško pakraštyje, jaukią ramybę skleidžia senos kapinaitės. Mokslininkai jas vadina Kairiškių senkapiais, o vietos gyventojai tarmiškai – Apžadų kapeliais.Netoliese aptiktas akmeninis kirvukas liudija, kad žmonių šiose vietose gyventa jau pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje. Vėliau Ventos ir Virvytės krašte taikiai sugyveno kuršių, žemaičių ir iš pietinių Latvijos rajonų atklydusios žiemgalių gentys. Niekas nebepamena, kada čia buvo paskutinės laidotuvės, gali būti, kad apskritai čia būta ne kapinaičių, o tiesiog sakralinės vietos. Užrašas virš kapinaičių vartų leidžia tradicijos ištakas nukelti į XIX a. pradžią. Iš senolių atėjusiuose padavimuose sakoma, neva čia buvusi bažnyčia ir miestas, kitų tvirtinama, jog smėlingose vietovėse vešėję seni dideli pušynai. Išdalijus žemes gyventojams, miškus ėmė kirti, rauti kelmus ir rengti dirbamą žemę. Palikusios tik dvi aukščiausios pušys. Bandą ganę piemenukai vieną rytmetį pastebėję žolėje brydę – aplink pušis kažin kieno eita keliais. Pušis aptvėrė. Vėl žymė; keliais šliaužta aplink tvorelę. Gyventojai suvokę, jog tai šventa vieta, ir ėmę statyti kryžius, koplytstulpius. Tačiau išlikę keletas antkapinių paminklų, mediniai kryžiai statyti gal po II pasaulinio karo, yra prie medžių pritvirtintų mažų Kristaus kančios ženklų – kryželių. Išlikę keli tautodailės dirbiniai – koplytėlė prie medžio su Švč. Mergelės Marijos skulptūrėle, koplytstulpis su Pietos skulptūrėle, koplytėlė su kryželiu ir Jėzaus Nazariečio skulptūrėle, dar viena koplytėlė pritvirtinta prie medžio liemens. Iki II pasaulinio karo pradžios kapinaičių lankytojai galėjo aukoti ir pinigų: išlikusi prie pušies liemens pritvirtinta metalu apkaustyta skrynelė, kurios trijų užraktų raktus laikę arčiausiai gyvenę ūkininkai Kostas Šimkus, Kostas Jauga ir Jonas Stulpinas. Aukas jie galėdavę išimti tik visi kartu, paaukotus pinigus skirdavo kapinaičių priežiūrai, kas liko – atiduodavo Šiaudinės bažnyčiai, nes Šiaudinėje šių vietų gyventojai dažniausiai laidodavo savo mirusiuosius.