Dar XIX a. antroje pusėje Pagėgiai tebuvo eilinis kaimas. Toks jis greičiausiai ir iki šių dienų būtų likęs, jeigu ne 1875 m. nutiestas geležinkelis bei plentas, sujungę Tilžę su Klaipėda. Per trumpą laiką tiesėjai išmūrijo paštą bei geležinkelio stotį, keletą pagalbinių pastatų. Aptarnauti besikuriantį transporto mazgą (1904 m. dar nutiesta geležinkelio šaka į Lauksargius ir 1905 siaurasis geležinkelis į Smalininkus) reikėjo žmonių. Tad palaipsniui kūrėsi gyvenvietė-miestelis. Dar spėriau Pagėgiai augo, 1920 m. tapę apskrities centru. Dabar ir bažnytinė valdžia, kiek palūkuriavusi, 1922 m., miestelį pripažįsta bažnytinės apskrities centru. Tik bėda, kad jokios bažnyčios čia nebuvo… Pamaldų klausyti šių apylinkių žmonės buvo įpratę vykti į Tilžę, ir superintendento rezidenciją teko įkurti atokiame, 14 km į šiaurės vakarus nuo Pagėgių, Plaškių bažnytkaimyje. Minėtaisiais metais ten pradeda darbą šioms pareigoms paskirtas buvęs Vyžių parapijos kunigas Ottas Obereigneris.

Į Pagėgius jis 1928 m. atsiunčia kunigo adjunktą (pagalbininką) Gustavą Kupssę, bet netrukus jį pakeičia Kurtas Malceris. Ilgiau neužsibuvo ir tas – 1931 m. (kitais duomenimis 1929) atvyksta priekuliškis Martynas Šernius, keletą metų misijonieriavęs tolimoje Borneo saloje, po to kunigavęs K. Naumiesčio parapijoje. Tais pačiais 1931 m. Pagėgių bendruomenei pagaliau pripažįstamos savarankiškos parapijos teisės. Tuo laiku ją sudarė 14 kaimų (Būbliškės, Grigolaičių, Jėgininkų, Mikytų, Nausėdų ir kt.), anksčiau priklausiusių Tilžės bažnyčiai. Savų maldos namų statyba, atsiradus nenumatytų kliūčių, vis atidėliojama. Užtat jie, tegu ir neprašmatnūs, bebokštis, 20 m ilgio ir 10 m pločio statinys, surenčiami per labai trumpą laiką. Į šventinimo iškilmes 1933 m. vasario 19 d. atvyko Klaipėdos krašto Generalinis superintendentas F. Gregoras, Pagėgių bažnytinės apskrities superintendentas O. Obereigneris, aplinkinių parapijų kunigai, svečiai. Deja, nė vienas dvasininkas nepakviestas iš Didžiosios Lietuvos.

Vos mėnesiui praėjus, miršta M. Šernius. Kurį laiką dirbo Adolfas Studieras, o 1934 m. atvyko Jacobas Labrenzas ir kunigavo iki pat 1944 m. pabaigos.

1936 m. Pagėgių bendruomenę sudarė apie 3 000 žmonių. Daugelis jų save jau laikė vokiečiais. Šią tendenciją iliustruoja 1937 m. konfirmantų pasiskirstymas: per vokiškąsias pamaldas įžegnota 61, per lietuviškas – vos 8.

1938 m. bažnyčia kiek pertvarkoma, pristatomas bokštas, įsigyjami du garsiose Apoldos dirbtuvėse išlieti varpai, bet jau prasidėjo kiti laikai, įvedama kita tvarka. Vokiečių valdžia Pagėgių apskritį panaikino, jos vakarines parapijas – Natkiškių, Plaškių, Rukų, Katyčių – priskyrė Šilutės, likusias rytines – Tilžės-Ragainės apskritims.

Sudėtingą, sunkų laikotarpį šiai bendruomenei teko išgyventi pokario metais. Tiksliau jį atskleisti nelengva, nes Religinių kultų reikalų įgaliotinio įstaiga savo raštus tvarkė nerūpestingai: kai kurie pagėgiškių vėliau rašyti dokumentai pažymėti ankstesnėmis datomis, vieni įgaliotinio nutarimai prieštarauja kitiems jo paties sprendimams. Pagėgių bendruomenė 1948 m. birželio 30 d. įteikia šūsnį jai įregistruoti būtinų dokumentų. Juose aiškinama, jog 1946 m. pavasarį grįžusieji vietos gyventojai netrukdomi meldėsi savo bažnyčioje, bet tų pačių metų rudenį apskrities valdžia ją atėmė ir įrengė čia grūdų sandėlį. Tada melstis žmonės rinkosi į suremontuotą evangelikų kapinių koplytėlę, kuri, kaip pasakyta jų skunde, "anksčiau buvo vartojama lavonams iki laidojimo padėti". Parapijos taryba prašo bendruomenę registruoti, o bažnyčią grąžinti. Slaptoje "Pagėgių evangelikų liuteronų parapijos stebėjimo byloje" išlikęs dokumentas turi įrašą: "Religinė bendruomenė uždaryta Religinių kultų reikalų tarybos nutarimu 1948 m. birželio 30 d.". Taigi tą pačią dieną, kai gauti dokumentai ją įregistruoti. Kodėl parapija panaikinama, neaiškinama, kita vertus, kaip galima tokią panaikinti, jeigu ji nebuvo registruota? Išlikusieji dokumentai leidžia teigti, kad Pagėgių bendruomenė vis dėlto buvo įregistruota. Tai liudija įgaliotinio B. Pušinio pasirašyti 1948 m. rugsėjo 18 d. pažyma (Registracijos Nr. 598), dvidešimtuko ir parapijos tarybos vardinai sąrašai. Tiktai veikti jai nebuvo leista, matyt, įsigaliojo atgaline data pasirašytasis 1948 m. birželio 30 d. sprendimas.

Po kurio laiko liuteronų bažnyčia, nugriovus jos bokštą, pertvarkoma į kino teatrą, gauna tikslingą (!) pavadinimą "Komjaunuolis". Melstasi minėtoje kapinių koplyčioje (kartu su katalikais), bet vėliau ir tai uždrausta. Beliko namų pamaldos-surinkimai, juos yra organizavęs sakytojas Šikšnius.

1989 m. rugpjūčio 27 d. pagėgiškiai liuteronai kreipėsi į Šilutės rajono Vykdomąjį komitetą, prašydami jų bendruomenę pripažinti, atimtąją bažnyčią grąžinti. Šiuokart neprieštarauta – tų pačių metų spalio 29 d. rajono valdžia, o po mėnesio – lapkričio 27-ąją, Religijos reikalų taryba, pakeitusi ne kartą anksčiau minėtąją įgaliotinio įstaigą, nutarė parapiją užregistruoti. Pastaroji Vykdomajam komitetui nurodė grąžinti jai turėtuosius maldos namus.