Pagramančio regioniniame parke saugoma unikali architektūrinė vertybė – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia. Negausūs išlikę rašytiniai šaltiniai nurodo, kad iki 1842 m. Pagramantis priklausė Žemaičių vyskupo valdų Kaltinėnų dvarui. Jo savininkas vyskupas Jonas Dominykas Lopacinskas 1774 m. Pagramantyje pastatė medinę bažnyčią, o 1780 m. gyventojų prašymu Žemaičių vyskupas Steponas Jonas Giedraitis paskyrė fundaciją. Vyskupas Tadas Juozapas Bukota konsekravo atnaujintą bažnyčią. XVIII a. pabaigoje buvo įkurta parapija, pirmuoju klebonu ir parapijos įkūrėju yra laikomas kunigas Radvilavičius. XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje pastatyti klebonijos statiniai: gyvenamasis namas, svirnas, pusrūsis.

Nuo 1841 m. veikė parapinė mokykla. Dokumentuose užfiksuota, kad po 1841 m. buvo pakeisti bažnyčios sienojai. Už vargonų esantis langas su ant rėmo įrašyta 1898 m. data liudija, kad bažnyčia buvo naujinta ir XIX a. pabaigoje. XIX a. pabaigoje aplink bažnyčią buvo išmūryta šventoriaus tvora ir monumentalių formų vartai, ant kurių išlikusi 1882 m. data. XIX a. pastatyta varpinė, o XX a. viduryje prie jos – priestatas. Pagramančio parapija yra išsaugojusi du žalvarinius varpus, iš kurių vienas datuotas – 1775 m.

Šventoriuje yra trys mūrinės paprastų formų koplytėlės, jų skulptūros dingo 1966–1973 m. laikotarpiu. Koplytėlės restauruotos 1990 m. Be šių koplytėlių, šventorių puošia trys mediniai koplytstulpiai su skulptūromis, kurie jau sovietiniais metais buvo pripažinti dailės paveldo vertybėmis.

Pagramančio bažnyčia iki mūsų dienų yra išlaikiusi XVIII a. antrosios pusės Žemaitijos medinėms bažnyčioms būdingas paprastas, bet išraiškingas architektūros formas. Bažnyčia yra simetrinio lotyniško kryžiaus formos plano, vienabokštė, medinė. Bažnyčios interjerą puošia trys mediniai altoriai, baliustrada priešais didįjį altorių, sakykla, klauptai, klausyklos, vargonai ir kiti bažnyčios puošybos elementai. Ypač vertingas – didysis altorius, papuoštas keturiomis skulptūromis. Jo pirmąjį tarpsnį puošia išraiškingos XVIII a. antroje pusėje drožtos šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus skulptūros, o antrame tarpsnyje yra retai Žemaitijoje pasitaikantys dorybių atvaizdai. Kairėje vaizduojamas Tvirtumas, dešinėje – Teisingumas. Altoriaus centre – bažnyčios titulą atitinkantis Švč. Mergelės Marijos paveikslas, o antrojo tarpsnio centrinėje nišoje – reljefinis šv. Kazimiero atvaizdas. Šoninius altorius puošia XVIII a. pabaigoje tapyti šv. Martyno ir šv. Jurgio (šv. Liongino?) paveikslai. Kiti altorių paveikslai pakeisti XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Bažnyčioje išsaugoti du XVIII a. arnotai, kurių vienas yra ypač vertingas, nes pasiūtas iš specifiniu būdu išaustų vadinamųjų Slucko juostų.