Pakruojo dvaras yra Lietuvos šiaurinėje dalyje esančiame Pakruojo krašte, garsėjančiame dolomito kasyklomis, giliomis aludarystės tradicijomis, didikų ir bajorų virtuvės valgiais bei savitomis istorijomis. Dauguma lietuvių su dvaro apylinkėmis yra pažįstami iš legendinio "svieto lygintojo" ir "razbaininko" Tado Blindos legendinių žygių, kilusių būtent šiame krašte. Klasicistinio stiliaus Pakruojo dvaras yra didžiausias iki šių dienų išlikęs dvaro pastatų kompleksas Lietuvoje, įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo objektų registrą ir įrašytas į Lietuvos rekordų knygą, kaip didžiausia saugoma paminklosauginė dvaro sodyba.

Pakruojo dvaro sodybos ansamblis stilistiniu požiūriu išsiskiria iš kitų Lietuvos dvarų. Čia stilistinė formų raiška bei harmonija būdinga tiek reprezentacinės, tiek ir ūkinės dalies objektams, apsuptiems ansamblį vienijančio ir akcentus išryškinančio vertingo šimtamečio parko. Pakruojo dvaro sodyba yra ryškios ašinės kompozicijos ansamblis, pastatai sudaro keturias grupes: centrinę – reprezentacinę, dvi ūkines ir gamybinę.

Įspūdingiausias ir didžiausias Pakruojo dvaro sodybos pastatas – puošnūs dviaukščiai rūmai, stovintys sodybos viduryje. Manoma, jog dvaro rūmai buvo pastatyti XIX a. pradžioje. Dvaro rūmai – didingas pastatas, turintis vieną ypatybę, kuri išskiria jį iš kitų Lietuvos dvarų – tai unikalus Lietuvoje trijų portikų panaudojimas rūmų pastate: šešių kolonų – pagrindinio fasado centre ir dar dviejų keturkolonių iš abiejų pusių. Tokiam architektūriniam sprendimui būtų sunku surasti analogą Lietuvoje. Rūmų architektas nežinomas, tačiau atsižvelgiant į tuometinius dvaro savininkus, spėjama, kad veikiausiai tai buvo specialiai iš Vokietijos ar Latvijos kviestas architektas. Pakruojo dvaro rūmai vis dar restauruojami, tačiau juose jau įrengtos pokylių salės, terasos, balkonai.

Peizažinis dvaro parkas, kurio struktūra išlikusi iki šių dienų, buvo užveistas 1850 – 1860 m. Iš vienos pusės natūralią teritorijos ribą sudaro užtvenktos Kruojos upės juosta, o iš kitos pusės teritorija aptverta lauko akmenų tvora. Pagal to meto anglišką parkų formavimo schemą pirmenybė buvo teikiama natūraliai gamtai ir natūralumo imitavimui. Parke auga apie 26 pavadinimų medžių, tarp jų dar prieš kelis šimtus metų atvežti ir pasodinti rečiausi augalai iš įvairių pasaulio kraštų. Priešais centrinius dvaro rūmus yra didelė veja, kurios pakraščiais einantys takai gale subėga į vieną, šiaurinės dvaro teritorijos dalies link vedantį taką, kuris baigiasi įspūdingais metalo vartais, skiriančiais dvi funkcines dvaro teritorijos dalis – pietinę ir šiaurinę. Augalinių ir heraldinių motyvų kaliniais puošti vartai, kuriais dvaro savininkas labai didžiavosi, buvo įsigyti Rygoje vykusioje parodoje.

Dvaro sodybos ansamblį puošia prieš keletą metų restauruotas unikalus arkinis tiltas per Kruojos upę. Tokio stiliaus tiltų Europoje yra tiktai du. Šis tiltas yra vienintelis Lietuvoje vėlyvojo klasicizmo statinys iš dolomito. Tai viena tinkamiausių vietų romantiškiems pasivaikščiojimams ar patogiam pasėdėjimui su meškere. Vėlyvojo klasicizmo bruožų išsaugojęs malūnininko namas pastatytas XIX a. I pusėje prie Kruojos upės, šiaurinėje dvaro ansamblio dalyje. Savo dydžiu ir necharakteringa dvišlaite stogo forma pastatas išsiskiria iš kitų dvaro šiaurinės dalies pastatų ansamblio. Dvare taip pat ryškūs statiniai: malūnininko namas, vandens malūnas, vėjo malūnas.