Užkietėjęs vilnietis – taip šiandien galėtume apibūdinti Cemachą Šabadą. 1864 m. vasario 5 d. Rusijos Imperijai priklausančiame Vilniuje gimęs Cemachas čia praleido bene visą savo gyvenimą, tačiau vienoje vietoje nenustygo – gyveno ir dabartinėse Pylimo, J. Basanavičiaus, Domininkonų gatvėse, ir Gedimino prospekte. Smulkaus prekybininko šeimoje augęs berniukas puikiai baigęs Vilniaus realinę žydų gimnaciją, 1881 m. išvyko studijuoti medicinos į Maskvą. Šis studijų ir praktikos po jų laikotarpis bei vėlesnė kelerių metų priverstinė tremtis už dalyvavimą 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose buvo vieninteliai epizodai Cemacho Šabado gyvenime, kuriuose nedominavo Vilniaus kultūrinis ir visuomeninis peizažas.

Įvairiakryptė visuomeninė C. Šabado veikla buvo tendencingas reiškinys XX a. pradžios gydytojams, tačiau tai nei kiek nesumažina garsiojo daktaro indėlio į tuometės vilniečių visuomenės gyvenimo gerinimą. Intensyviausia jo veikla Vilniuje prasidėjo po 1912-ųjų, kuomet jam leista grįžti iš tremties į savo gimtąjį miestą. Čia jis iš karto įsidarbino Vilniaus žydų ligoninėje, tačiau tuo savo veiklos neapribojo – jo iniciatyva buvo įsteigtas Žydų sveikatos apsaugos draugijos (OZE) Vilniaus skyrius. Pastaroji organizacija tapo esmine tarpukario Vilniuje tiek vietos žydų švietimui medicinos klausimais, tiek savo labdaringa gydomąja veikla: įkurta našlaičių prieglauda, remtos mokyklų valgyklos bei mokyklos paskirti gydytojai, įsteigti kūdikių namai, ambulatorija mokyklinio amžiaus vaikams bei sveikatinimo įstaigos mažiesiems. Dirbdamas Vilniaus žydų ligoninėje C. Šabadas inicijavo ir pirmojo rentgeno kabineto atidarymą ir taip apjungdamas savo tyrimus, straipsnius, su galimybe praktiškai ištirti ligonius, prisidėjo prie tuberkuliozės gydymo plėtros regione.

Greta savo medicininės praktikos ir visuomeninės veiklos Cemachas Šabadas buvo aktyvus ir politiškai. Nuo pat 1919 m. iki savo mirties 1935 m. jis buvo Vilniaus miesto tarybos narys, taip pat yra trumpai vadovęs ir Vilniaus žydų bendruomenei. Jis taip pat priklausė vietos žydų "Folkistų" partijai ir buvo jidiš kalbos entuziastas tiek kasdieniame, tiek politiniame diskurse. Šiai savo idėjinei jidiš mokymo vizijai Cemachas Šabadas surado puikią nišą – kartu su savo žentu, dukros Reginos vyru Maksu Vainraichu inicijavo JIVO – jidiš tyrimų ir mokslo instituto Vilniuje – įkūrimą 1925 m. Nors dar ir pastarojo veikloje C. Šabadas neberado laiko intensyviai dalyvauti, tačiau jo indėlis į mokslą jidiš kalba kuriant šia kalba daugybę medicinos terminų – nenuneigiamas.

1935 m. pradžioje Cemachas Šabadas netikėtai mirė nuo kraujo užkrėtimo, kuris buvo taip pat netikėtai sužeistos kojos pasekmė. C. Šabado netikėta mirtis sukrėtė visą Vilniaus miestą, masinėje laidotuvių procesijoje dalyvavo daugiau nei 30 tūkst. žmonių. Jo kapą galima aplankyti vienintelėse ir dabar veikiančiose Vilniaus Sudervės žydų kapinėse.

Kiek ironiška, jog žydų kultūros patriarchu Vilniuje istoriko Simono Dubnovo tituluotas Cemachas Šabadas savo paminklo šiame mieste sulaukė daug anksčiau nei lietuvių tautos patriarchu net ne vieno istoriko įvardijamas Jonas Basanavičius. Pirmasis paminklas Cemachui Šabadui atminti Vilniuje buvo pastatytas dar tarpukariu – po jo mirties 1936 m. OZE vaikų sanatorijos kieme iškilo skulptoriaus S. Šmurlos paminklas, greta kurio buvo prierašas jidiš kalba – "Cemachas Šabadas. Didysis vaikų draugas". Nacių okupacijos metais paminklas buvo nugriautas, bet teritorijos sargo lenko iniciatyva būtent C. Šabado biusto dalis išsaugota ir po karo perduoda Vilniaus žydų muziejui, vėliau ši paminklo dalis buvo perleista ir iki šiol yra saugoma kaip muziejinė vertybė Vilniaus Gaono žydų muziejuje Vilniuje. Antrasis paminklas Cemachui Šabadui Vilniuje iškilo jau nepriklausomoje Lietuvoje – 2007 m. Mėsinių ir Ašmenos gatvių sankryžoje atidengtas skulptoriaus Romualdo Kvinto darbas, vaizduojantis Cemachą Šabadą su mergaite ir kačiuku.