Šventoji Dvasia visais laikais tikinčiuosius kvietė garbinti Kūrėją tyloje ir vienumoje. 1950 metų lapkričio 1 d., popiežiui Pijui XII skelbiant Mergelės Marijos Dangun Ėmimo su kūnu ir siela dogmą Šv. Petro aikštėje, septyni prancūzų piligrimai pajuto kvietimą viską paaukoti tam, kad kurtųsi naujos bendruomenės, kurių pašaukimas būtų gyventi Dievo Motinos, esančios Trejybės širdyje, gyvenimą, garbinant Dievą Dvasia ir Tiesa. Tarp piligrimų buvęs kunigas ėmėsi naujosios kongregacijos organizavimo darbų. Tokia buvo kongregacijos veiklos pradžia. Pirmąsias Betliejaus seseris į Lietuvą 1994 m. pakvietė arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis. Vienuolyną sudaro 16 namelių, dar vadinamų ermitažais arba tiesiog celėmis. Vienas jų skirtas pasauliečiams, trokštantiems kurį laiką pabūti vienumoje. Tarp ermitažų yra mūrinės sienos, todėl net vienuolės akis į akį susitinka ypač retai. Vienuolių gyvenimo ritmui būdinga išmintinga pusiausvyra tarp vienumos ir bendruomeniškumo. Seserys turi skirtingą dienos ritmą. Bažnyčios varpas jas kviečia melstis 7 kartus per dieną. Pirmadienį, Dykumos dieną, sesės, panirusios į maldą, nebendrauja tarpusavyje. Šeštadienį jos susirenka į kapitulą klausytis katechezės ir atsiprašyti viena kitos dėl meilės stokos praėjusią savaitę. Sekmadienis yra bendrystės diena, kartu einama pasivaikščioti, valgoma vienuolyno refektoriuje. Kelis kartus per metus vienuolyno seserys vyksta į piligrimines keliones. Tos, kurios gali, eina pėsčiomis, tos, kurios negali – važiuoja. Išeinama labai anksti ryte – 4 ar 5 valandą, grįžtama jau vėlai vakare.