Paširvinčio I dvaro sodyba įsikūrusi kairiajame Širvintos upės krante apie 3 km į pietryčius nuo Širvintų. Dvarvietės istorijos pradžia sąlyginai laikoma XVIII a. vid. ar 2 pusė. 1806 m. Paširvinčio palivarkas priklausė Adomui Gorskiui. Apie 1821-1822 m. Paširvinčio žemės kaip vestuvinis kraitis atiteko Liudvikai Gorskaitei, kuri ištekėjo už Ignacijaus Leduchovskio. Grafų Leduchovskių valdomas Paširvinčio I dvaras buvo gerai prižiūrimas ir tvarkomas. 1875 m. "Įkainavimo apraše" aprašomam Paširvinčio dvarui priklausė 3985, 64 dešimtinės žemės su vandenimis ir miškais. Buvo sėjami rugiai, kviečiai, miežiai, avižos, žirniai, sodinamos bulvės. Minimas ir vaismedžių sodas, dvarui taip pat priklausė malūnas, kalvė ir kelios karčemos. Šeimininkas grafas Juzefas Leduchovskis gryno pelno iš Paširvinčio I dvaro valdų gaudavo 6006,73 rublius.

Iš Paširvinčio dvaro pastatų būklės (iš 18 pastatų tik 5 vidutinės, kiti - geros būklės) galima spręsti, kad dvaro ūkiniai reikalai buvo gana gerai tvarkomi. Leduchovskiai aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime. Dvare buvo oranžerija, arklidės, kuriose buvo laikomi ir veisliniai žirgai. Tačiau kur stovėjo šie pastatai - duomenų nėra. Iki kokių metų Leduchovskiai valdė dvarą nėra tiksliai nustatyta. XIX-XX a. sandūroje Paširvinčio dvaro valdos sumažėjo net penkiais šeštadaliais. Ar tai lėmė žemės reforma, ūkio suirutė ar šeimyninės priežastys sunku pasakyti.

1912-12-12 iš tuomečio dvaro savininko Antano Komaro, Mykolo sūnaus dvarą nupirko Jonas Konradas Kosska, Justino sūnus, 1918 m. dvarą paveldėjo jo sūnus Jonas Konradas Kosska. Paširvinčio dvaras smarkiai nukentėjo pirmojo pasaulinio karo metu. 1917 m. vokiečiai užėmė dvarą ir keletą mėnesių jame šeimininkavo, traukdamiesi dvarą padegė ir net neleido gaisro gesinti. Gaisro metu sudegė rūmai su didele biblioteka bei medinė svirno dalis.

Tarpukariu vykdant žemės reformą, dvaro žemės turėjo būti išparceliuotos, nes dvaras buvo gana apleistas. Jo šeimininkas Jonas Kosska, nenorėdamas prarasti turto, žemes pardavinėjo ir dalino savo giminaičiams. Paširvinčio dvarui buvo palikta tik 80 ha žemės, kita dalis - apie 400 ha buvo išdalinta. Dvaro savininke 1932 m. buvo pripažinta Marija Salmonavičiūtė-Parčiauskienė, jai priskiriant po parceliacijos dar likusius 75 ha. Iš viso dvaro valdos tapo 155 ha žemės ir 17 ha miško. Subankrutavęs Jonas Kosska 1936 m. išvyko į Lenkiją. 1925 m. dvare dar buvo apie 6 pastatus.

Kraštotyrininko A. Balsevičiaus duomenimis, dvaro rūmai buvę mediniai, dviejų aukštų, su veranda į pietų pusę ir balkonu į šiaurę. Šiuo metu išlikę apie 15-18 kv. m. mūrinis rūsys, galimas daiktas, jog anksčiau rūsys buvo po visais rūmais. Kiti du išlikę dvaro pastatai 1875 m. aprašyme minimi kaip flygelis Nr. 1 ir flygelis Nr. 2. Flygelyje Nr. 1 gyveno dvaro tarnai ir prievaizdas, sudegus rūmams, jame gyveno ir ponai. Flygelis Nr. 2 vienur vadinamas svirnu, vėliau - sandėliu. Po Antrojo pasaulinio karo dar buvo likęs jo apatinis aukštas - pusrūsis. 1960 m. pastatas buvo "suremontuotas, pastatytas priestatas" ir atiteko "Lelijos" siuvimo susivienijimo Širvintų cechui. Flygelis Nr. 1 apie 1958 m. buvo rekonstruotas, jame įsikūrė ligoninė, įrengtas šildymas, nugriauti kaminai, pakeista stogo danga, dar kartą rekonstruotas apie 1980 m. Po Antrojo pasaulinio karo dvaro žemės atiteko Puškino kolūkiui, pastatai iki šiol priklauso Lelijos įmonei.