Jeigu kada teks būti Kauno Vilijampolės mikrorajone, užsukite į A. Kriščiukaičio gatvelę. Eidami iki jos galo, atsidursite priešais daugiabučio sieną, ant kurios išvysite peizažą "Vakarėjant". Kūrinys yra skirtas pagerbti neįgalios dailininkės Lidijos Meškaitytės (1926-1993) kūrybos atminimą ir jos indėlį į Lietuvos dailę. Tai įgyvendinta menininko Timotiejaus Norvilos Morfai idėja, apie kurią papasakosime plačiau.

Kūrinį Kaune šįkart atliko ne Street Art menininkas, bet robotas. SprayPrinter komanda, atvykusi iš Tartu (Estija) – Mikk-Maitas Kivi, Ove Hillapas ir Richardas Murutaras – tai gerai apmokyta grupė, kuri užprogramavo robotą bei prižiūrėjo kelias paras jo darbą, kol šis perkėlė išdidintą L. Meškaitytės kūrinį "Vakarėjant" (1973 m.) ant daugiabučio sienos.

Robotą sukūrė estų programuotojas Mihkel Joala, kaip išradimas jis užregistruotas JAV Silicon slėnyje. Šiai dienai – tai vienintelis pasaulyje purškiamų dažų spausdintuvas-robotas. Richardas Murutaras pasakoja, kad robotas gavo vardą Alberto Einšteino garbei, kadangi mokslininko portretas buvo pirmasis kūrinys, kurį nutapė šis robotas. Iš viso Alberto nupieštų freskų pasaulyje yra 40: dauguma JAV. Taip pat Filipinuose, Malaizijoje, Kroatijoje ir šis – Lietuvoje.

Lidijos Meškaitytės kūrinys pasirinktas ne atsitiktinai. Jos miniatiūros pasižymėjo ypatingu subtilumu, tad šiuo projektu, kuris gavo pavadinimą "Takas namo", siekiame atkreipti dėmesį į jos kūrybą, kurią saugo Lietuvos dailės muziejus. Lidijos tėvai – Klaipėdos krašto senbuviai. Mokėsi Smalininkuose, 1941 m. baigė 7 klasių mokyklą vokiečių kalba. 1944 m., artėjant karo frontui, su tėvais pasitraukė į Rytprūsius, tačiau 1945 m. nutarė grįžti atgal. Pasiekę Kauną, pailsėti įsikūrė subombarduotame name šalia geležinkelio stoties. Naktį įsisiautėjusi audra namą sugriovė. Lida atsidūrė po griūvančios sienos nuolaužomis. Jos gyvybę pavyko išgelbėti, tačiau abu dubens kaulai buvo sulaužyti. Sunkiai sužalota mergina, metus praleidusi lovoje, vėliau vaikščiodama su ramentais pradėjo piešti. Iš pradžių kopijuodavo atvirukus ar žurnalų iliustracijas, vėliau pradėjo lieti akvareles.

Dailininkės kūrybos unikalumas – miniatiūrose atvaizduoti peizažai. Dėl patirtų sužalojimų negalėdama toli keliauti, dažniausiai piešdavo greta namų esančius vaizdus. Paveikslai nutapyti taip kruopščiai ir preciziškai, jog juose puikiai matomas kiekvienas medžio lapas ar žolės stiebas. Net spalvas dailininkė stengdavosi parinkti kiek įmanoma natūralesnes, artimesnes gamtai. Be kelių šimtų (yra išlikusios 358) miniatiūrų L. Meškaitytė tapė ir natiurmortus, kompozicijas. Yra nutapiusi ir portretų.

Nuostabu tai, kad šį savo nediduką šedevrą "Vakarėjant" dailininkė sukūrė pointilizmo principu. Robotas purškia dažus tuo pačiu pointilizmo būdu: taškuodamas ir taip "keliaudamas" vertikalia siena nupiešia visą didžiulį paveikslą. Tad sutapęs atlikimo metodas davė puikų rezultatą – peizažą, vaizduojantį visiems lietuviams gerai atpažįstamą kaimo taką leidžiantis saulei, kuris nuo šiol džiugina Vilijampolės gyventojų ir svečių akis.

Projektas "Takas namo" susilaukė plataus visuomenės susidomėjimo. Kūrinio atsiradimo procesą stebėjo Viljampolės aplinkinių namų gyventojai. Tai ne tik pirmasis gatvės meno kūrinys, atliktas su roboto pagalba, bet ir inovatyvus būdas iškelti į viešumą ir pagerbti talentingą savamokslę dailininikę bei Lietuvos dailės muziejuje saugomą LR jos kūrybos paveldą