Piliakalnis yra kairiajame Nemuno krante prie rytinio Kačerginės miško pakraščio, priešais Nevėžio žiotis. Teritorija užima pusę hektaro. Šlaitai (nuo Nemuno vandens lygio) siekia apie 30 m. Į piliakalnio viršūnę veda laipteliai. Nuo jo galima pasigėrėti Nemuno vaizdais, Raudondvario bažnyčios bokštais.

Daug padavimų yra išlikę apie Pyplius. Pasakojama, kad daugelis matęs prie piliakalnio klaidžiojančias negeras ugneles. Kiti padavimai aiškina, kad piliakalnį supylę švedų ar prancūzų kariai nešdami žemę kepurėmis. Netoli piliakalnio, kasant duobę, rasta prancūziškų ginklų ir būgnų liekanų. Piliakalnyje kažkas užkasęs puodą su pinigais, tačiau rastieji lobiai neatneša laimės radėjui: už juos nupirktą pirkią sunaikinusi ugnis, o pats radėjas veikiai miręs nuo nežinomos ligos, nes pinigai buvę užkeikti. Daugeliui jaunuolių rūpėję sužinoti, kas yra piliakalnio viduje. Kas mėgindavo kasti kalną, naktį sapnuodavęs įvairias baidykles, kurios liepdavo mesti kasimą. Žmonės piliakalnio ir jo viršaus nearia, tačiau vienas ūkininkas užkliudęs jį savo žagre. Tuo metu piliakalnio viduje pasigirdo skambėjimas, o žagrę traukęs arklys krito negyvas. Nusigandęs artojas pabėgęs namo.

Pyplių kaimo vardas minimas Kauno pavieto 1694 m. ir vėlesniuose raštuose. Du garsūs Lietuvos istorikai Z. Ivinskis ir K. Pauksnis savo veikaluose teigia, kad Pypliai ir buvo legendiniai Pilėnai. Z. Ivinskis veikale "Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties" rašo: "Iki šiol nėra pasisekę galutinai lokalizuoti Pilėnų. Jie negali būti Punios pilis, o greičiausiai juos reikia identifikuoti su Pyplių piliakalniu Nemuno kairėje, priešais Nevėžio žiotis". Pilėnų gynimas vyko 1336 m. vasario 24 d. Pilies gynėjams vadovavo kunigaikštis Margiris.

Piliakalnį 1942 m. žvalgė archeologas P. Tarasenka, o 1960, 1971, 1981 m. – LMA Istorijos Institutas. Rasta žiestų molinių puodų šulių, datuojamų XIV – XV a. Radiniai saugomi Kauno karo muziejuje.