"Kartais mes trokštame to, kas žiba. Kada tai pastebime, tada kukliai stokime į netobulųjų eilę ir visko laukime iš Dievo.... Štai tikrasis šventumas", – taip yra rašiusi šv. Teresė, kurios garbei buvo pastatyta Raudondvario Švč. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia.

Šios gražios šventovės istorija prasidėjo XIX a., kai Raudondvario dvaro savininkas grafas Benediktas Tiškevičius, norėdamas išpirkti savo nuodėmes, užsimojo pastatyti bažnyčią ir po ja įrengti amžinojo poilsio vietą sau bei artimiesiems – mauzoliejų. Įvairūs maldos namuose naudoti liturginiai reikmenys buvo atvežti iš pačios Prancūzijos, šv. Teresės gimtosios šalies. Jie išliko iki šių dienų. Šventovę puošė geriausi meistrai iš Italijos, Prancūzijos ir Lietuvos. Neobaroko stiliaus dvibokštę bažnyčią netrukus papildė koplytėlė, klebonija, špitolė ir kiti trobesiai, o 1857 m. maldos namai buvo konsekruoti Raudondvario vardu. Pats vyskupas Motiejus Valančius savo "Namų užrašuose" yra rašęs, kad tai "viena gražiausių mano vyskupijos bažnyčių".

XX a. pradžioje tikėjimas žmonių širdyje užėmė didelę vietą. Bažnyčia buvo bendruomeniškumo ir pasitikėjimo simbolis. Jos svarbą taip pat grindžia prasmingas to meto žmonių žingsnis. Kauno tvirtovės komendanto įsakymu susprogdinus Raudondvario bažnyčią, parapijiečių ir klebono kun. Stanislovo Irtmano iniciatyva maldos namai buvo atstatyti ant senųjų pamatų pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą, o 1938 m. pašventinti Švč. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vardu.

Raudondvario Švc. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčioje galime pasigrožėti iš senosios šventovės išsaugotomis vertybėmis: antkapinėmis skulptūromis "Miegantis vaikas", "Gulinti", taip pat italų dailininko G. Berti 1853 m. tapytais paveikslais "Švč. M. Marija Karalienė" ir "Šv. Juozapo mirtis", dailininko A. Sledzinskio darbais, liturginiais reikmenimis.

Kaip šv. Teresė į žmonių gyvenimus nešė šviesą bei tikėjimą, taip ir Švc. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia, lyg jos gyvenimo atspindys, suteikia žmonėms ramybę ir juos apglėbia sakralumo aura.