Nuo iškyšulio paėjus apie 300 m palei Žydkaktės įlankos krantą, prieisite miško kvartalinę liniją, kuria eidami pasieksite eksploatuojamo durpyno pakraštį. Ši durpių dykuma dar neseniai buvo pilna gyvybės aukštapelkė. Čia ir sustokite pasidairyti, nes po durpyną pašaliniams vaikščioti draudžiama. Rėkyvos pelkių kompleksas priklauso Žemaičių aukštumos rytinės papėdės pelkių rajonui, kur kažkada telkėsi pusė didžiųjų Lietuvos aukštapelkių. Pirmos žinios apie durpynų eksploatavimą Šiaulių apylinkėse užfiksuotos 1619 – 1641 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas III išnuomojo žemaičių seniūnui Lukui Valavičiui Padirsės durpyną netoli dabartinio Prūdelio ežero. 1922 m., pastačius Rėkyvoje Bačiūnų šiluminę elektrinę, pradėtos sausinti Piktmiškio, vėliau Karpiškių pelkės. Rėkyvos ežero baseino pelkės ypač aktyviai pradėtos sausinti po II pasaulinio karo. 1962 m. buvo nusausinta Lieporių pelkė ir kurį laiką ten buvo gaminamas durpių kraikas. 1964 m. durpių eksploatavimo laukai buvo įrengti Rėkyvos aukštapelkės bei Piktmiškio durpyno dalyse. AB "Rėkyva" durpių gavybos laukai užima apie 530 ha plotą. Dėl palankių gamtinių sąlygų Rėkyvos apylinkių durpės yra labai geros kokybės, todėl jos tinka kurui, kraikui, kompostui ir trąšoms. Todėl kasama daug, sparčiai, giliai. Per metus iškasama vidutiniškai po 35 tūkst. t durpių. Jau dabar durpyno paviršius yra žemiau ežero lygio, ir planuojama kasti dar 6 – 7 m gilyn. Iškasus durpes vietoj buvusios aukštapelkės žiojės milžiniška duobė. Pelkės durpių klodo suslūgimas kai kuriuose greta Rėkyvos durpyno esančiose plotuose per 1950 – 2007 m. viršija 1,5 m. Mokslininkai konstatavo, kad 271,5 m degraduojančios aukštapelkės riba, skirianti Rėkyvos ežerą nuo eksplotuojamo durpyno, susidarius atitinkamoms sąlygoms (durpių slūgimas, sausra, gaisras, padidėjęs bangavimas, durpingo kranto erozija, gilinami durpyno sausinimo grioviai), gali būti pralaužta.