Paulavos respublika nuo Vilniaus pasiekiama ranka – vos keliasdešimt kilometrų Šalčininkų rajono link, šalia Merkio upės. Čia rymoja kadaise buvusių didingų rūmų, arklidžių ir kitų pastatų liekanos. Visą respublikos teritoriją sudarė apie 3 tūkst. ha plotas. Tai buvo savotiška valstybė valstybėje, turėjusi savo įstatymus, pinigus, herbą bei vėliavą. Vis dėlto, Paulavai teko atlaikyti nemažai išbandymų – nuo susirėmimų, užpuolimų iki gaisro.

1767 m. dvarą įsigijo Vilniaus kanauninkas Povilas Bžostovskis. Jis įvykdė ypatingas reformas. Nupirkus dvarą čia buvo apleista žemė, apylinkėse gyveno nedaug žmonių, pusiau sulaukėjusių, sunkiai išnaudojamų baudžiavos. 1770 m. italų architektas Karlas Spampanis pastatė čia ankstyvojo italų klasicizmo stiliaus rūmus. Tuo pat metu dvarininkas pradėjo valstiečius šviesti, atitraukė nuo girtavimo. Iš 4 rimtesnių ūkininkų sudarė tarybą, davė kaimiečiams statutą ir savivaldą, įsteigė Paulavos respubliką. Tokia unikalia patirtimi domėjosi ponai, vyskupai, kunigaikščiai, dvasiškiai, užsieniečiai. Čia net atvykdavo VU profesoriai. Dar pirmaisiais metais po II pasaulinio karo rūmai buvo sveiki. Juose buvo įsikūręs tarybinis ūkis, rūmuose buvo laikomi grūdai. Dabar Paulava tapo smalsuolių ir turistų lankytina vieta. Teritorija sutvarkyta, joje vis dar stūkso buvusių pastatų fragmentai. Nutiesti takai, pastatytas paminklinis akmuo Paulavos respublikai atminti.