Nuo dievybių garbinimo ritualų iki aršių kryžiuočių karų – Lietuvos piliakalniai yra tapę tautos istorijos liudininkais. Nuo seniausių laikų jie laikomi paslaptingomis vietomis, apipintomis intriguojančiais pasakojimais apie šventos ugnies saugotojas vaidilutes ir milžiniškus būrius priešų atlaikančias pilis. Ne išimtis ir Ringovės piliakalnis, esantis Kauno rajone.

Ringovės entomologiniame draustinyje, dešiniajame Nemuno kranto kyšulyje, suformuotame Ringovės ir Krestinavos upelių daubų, stūkso Ringovės piliakalnis, dar vadinamas Pilike arba Linksmuoju kalnu. Šis, kaip ir 1 000 kitų Lietuvos teritorijoje priskaičiuojamų piliakalnių, yra svarbus pagoniškosios baltų kultūros palikimas. Jo viršūnėje esančiame aukure per šventes užžiebiama pagoniška ugnis.

Įvairiuose šaltiniuose minima, esą 1364 m. čia stovėjo Ringės pilis, kuri buvo viena iš Nemuno gynybinės linijos grandžių. Statūs 20–30 m šlaitai puikiai saugojo pilį nuo priešų. Visgi, tvirtovė nėra išlikusi, o kopiant į Ringovės piliakalnį pasitinka baltas "Tėviškės angelas", kurio krūtinėje išdidžiai stūkso Gediminaičių stulpai.

Tikriausiai iki šiol nė nesusimąstėme, kokią didelę reikšmę Lietuvos istorijai turi piliakalniai – jie laikomi pirmaisiais monumentaliosios architektūros iš žemės ir medžio pavyzdžiais šalyje. Kaip teigė archeologas dr. Gintautas Zabiela, piliakalniai yra "turtingas praeities pažinimo šaltinis, šalia gyvenančiam – dažnai seniausias gimtinės kampelis, turistui – įspūdingas kalnas su gražiais vaizdais, tiesiog smalsuoliui – pasakojimais apipinta, pažinimą skatinanti vieta".