Šioje vietoje: Edita Sūdžiūtė - Akmens tyloje snaudžia paslaptys.

Iš giliai šitą akmenį išspjovė žemė. Ten, kur dar blaškosi liepsnojantis chaosas, ligų ir baimių slibinas. Edita Sūdžiūtė rado tą akmenį, įsižiūrėjo ir pajautė, kas dedasi ten giliai. Bet uždėjo spyną, kad patys surastume raktą ir, jeigu išdrįsime, atrakintume.

Kas mūsų laukia akmens viduje? Ir kokias istorijas iš praeities gelmių mums išspjautų šitas raudonas archyvas?

Jeigu pasuktume raktą, gal paaiškėtų, kad ten vėjo susukti lizdai, ir atrakinus jis keltų širdis tarsi aitvarus į dangų, nors jos šaltos ir akmeninės, gal išsiskleistų laimės žiedai arba juodos ligos karūnos? O gal akmuo yra žemės ašara, išsprūdusi iš giliai giliai. Gal ten kruvinas žaidimo kauliukas sukasi?

O gal pasukus raktą akmuo išsiskleistų kaip knyga, o prie jos palinkęs jaunutis gimnazistas Jeronimas Ralys ieško savojo rakto į Homero Odisėją, galvoja, kokius žodžius rasti, kad pūstų jie į lietuvių kalbos eilutes skrodžiančių laivų bures?

O gal ta knyga jauno Platono Zubovo prakaituojančiose ir vos vos virpančiose rankose. Imperatorienė Jekaterina II sėdi krėsle ir klausosi, kaip jis skaito. Tai paskutinė užduotis, po kurios Jekaterina priims sprendimą, ar šis hipnotizuojančių akių jaunuolis taps kitu jos favoritu. Ir nors dar niekas to nežino, nuo to skaitymo priklauso, ar Platonas Zubovas atsiras ir Šiauliuose.

O gal atrakintume akmenį ir išgirstume skambantį varpą? Varpą, kuris kviečia lietuvius telktis prie savo kultūros, prie lietuviškų knygų, o jų rėmėjai bus šito grafo palikuonys.

Šiaip sau spynos niekas juk nededa. Kur yra spyna, ten yra ką saugoti, ten yra turtas arba paslaptis.

Tiesa, akmenis mes dar dedame ant kapų. Kad būtų amžina ir gražu. Kad neužmirštume. Jeigu tik nepametame rakto nuo atminties stalčiuko. Neužmirškime viso šito, nes be mūsų atminties ir dėmesio vėjas tik vartys archyvo bylų lapus, kol visus juos išpustys pasaulio pakraščiais.