Senosios Marijampolės ligoninės pastato istorija pradedama skaičiuoti XVIII–XIX a. sandūroje, kuomet buvusioje Liudvinavo gatvėje (dab. P Armino g.) Marijampolę administravusios okupacinės prūsų valdžios iniciatyva buvo pradėtas statyti tuo metu vienas iš nedaugelio mūrinių pastatų Marijampolėje. Kadangi tuo metu dauguma miesto pastatų buvo mediniai, prūsų valdžia prioritetu laikė mūrinius – gaisrams atsparesnius ir ilgaamžiškesnius pastatus. Galimai ligoninei nerado tinkamų patalpų, todėl buvo nuspręsta statyti naują statinį. Iki XIX a. vidurio vieno aukšto pirmoji miesto ligoninė buvo pastatyta ir realizuota, turėjo apie 30 lovų, pacientų hospitalizacijai ir apėmė maždaug du trečdalius dabartinio pastato. Antruoju senosios ligoninės statymo periodu įvardinami 1894 m., kuomet prie ligoninės buvo pristatyta šiaurinė pastato dalis, kur buvo ir butas skirtas ligoninės gydytojui.

XVII–XIX a. sandūros statinys ne kartą buvo remontuojamas, rekonstruojamas ar plečiamas, gal būt todėl 1869 m. plane ligoninė vaizduojama visai kitaip (su pusiau uždaru kiemu) negu ją pastatė prūsai. Visgi, rekonstrukcijos ir keli ligoninės statymo etapai lėmė, kad 1925 m. ligoninė jau turėjo 60 lovų, t.y. dvigubai daugiau nei vos įsikūrus, o ligoninėje gulėjusių pacientų skaičius taip pat sparčiai kito: 1921 m. – 440, 1922 m. – 563, 1923 m. – 599 m., 1924 m.– 649 pacientai.

Iki šių laikų gerai išlikusi centrinė pastato dalis – geriausiai statinį reprezentuojantis pietvakarių kampas, kuris kiek primena Peterburgo architektūrinį stilių ir centrinės dalies priestatai – du vienodo ilgio šoniniai korpusai, sujungti trikampiu frontonėliu ir simboliniais kuorais viršuje.