Vandentvarkos muziejus įkurtas 1974 m. Šiaulių vandentiekio bokšte. Bokštas pradėtas statyti 1939 m. pagal Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus P. Morkūno brėžinius ir kai kuriuos inžinieriaus A. Janulionio darbo brėžinius. Hitlerinės okupacijos metais vandentiekio bokšto statyba buvo nutraukta. Statybos darbai atnaujinti tik po karo, 1945 m. birželio pabaigoje. Bokšto statybos darbams vadovavo inžinierius Jonas Vencius.

Vandens bokšto statyba užtruko iki 1948 metų pabaigos. Tų pačių metų spalio 30 d. bokšto rezervuaras (700 m3) buvo pripildytas požeminio vandens iš pirmosios tais pačiais metais pastatytos Šiaulių miesto Lepšių vandenvietės ir vanduo paleistas į miesto tinklą. 1948 m. spalio 30 d. laikoma oficiali miesto centralizuoto vandentiekio ir savarankiškos vandens tiekimo įmonės įkūrimo data.

 

Bokšto aukštis – 45,37 m, pastatas yra 4 aukštų su rūsiu. Statinys turi įdomių ir charakteringų architektūrinių detalių: dekoruotas arkiniu ornamentu, vertikaliais piliastrais, siaurus langus puošia trikampis sandrikas. Vandentiekio bokštas yra svarbi dominantė miesto centrinės dalies panoramoje.

Įamžinant vandentvarkos ūkio pasikeitimus, dirbančių žmonių pasiekimus, 1974 m. pirmame bokšto aukšte buvo įkurtas Vandentvarkos muziejus, kuriam 1983 m. suteiktas visuomeninio muziejaus vardas. II, III, IV aukštuose – tarnybinės patalpos. 1991 m. vandens tiekimas iš bokšto buvo nutrauktas, vandentiekio tinklai atjungti.

Unikalaus muziejus ekspozicija išdėstyta ratu (apie 100 m2) pagal apvalų bokšto perimetrą. Joje atsispindi įmonės istorija, miesto vandentiekio ir nuotakyno raidos etapai, ūkio plėtojimas ir modernizavimas, įmonės kolektyvo tradicijos. Įdomiausi eksponatai – XX a. pradžios nuotraukos, kurias galima laikyti muziejine retenybe. Ne mažiau įdomūs surinkti ir išsaugoti darbo įrankiai, prietaisai ir įrenginiai. Relikvijos pasakoja ne tik apie vandentiekio ir nuotakyno statybą, bet ir dalį Šiaulių miesto istorijos.