Netoli Liucionų kaimo, ant Neries kranto stūkso didelė ola. Skališkių ola – geologinis gamtos paminklas, susiformavęs per tūkstančius metų. Neris šioje vietoje turėjo prasigraužti per gana kietas uolienas. Iš jų slėnio pakraščiuose susidarė statūs šlaitai, o vienoje vietoje – netgi ola. Dabar ji – daugmaž 3 metrų aukščio, 15 metrų pločio, įsiskverbusi į šlaito gilumą daugmaž 6 metrus. Nuo olos sienų ir lubų skambiai teškėdami krinta vandens lašai. Jau ne pirmą šimtmetį žmonės tiki, kad Skališkių oloje (dar vadinamoje Šventąja ola) varvantis vanduo ir šalia esantis šaltinis turi stebuklingą galią – gydo sergančias akis. Sunku net įsivaizduoti, kiek tūkstančių žmonių siejo ir sieja savo viltis su šia ypatinga vieta. Olos viduje – dešimtys sudegusių žvakių, palikti šventųjų paveikslėliai, rožiniai.

Apie Skališkių olą vaizdingai rašoma 1871 m. išleistoje grafo Konstantino Tiškevičiaus kelionių įspūdžių knygoje "Wilija i jej brzegi" ("Neris ir jos krantai"). Aplankęs šią olą grafas rašė: "Tai buvo vaizdas iš tiesų neįprastas. Čia kiekvieną praeivį stebino uolos luitas, drąsiai kyšantis iš kalno skardžio. Ši ola ne tik savo įdomia išvaizda vilioja lankytojus – traukia dar savo šventumo kerais, kuriuos jai pripažino tų kraštų žmonės. Iš jos lašantis vanduo turėjęs galią išgydyti akių ligas. Jei tik kas sergančias akis juo suvilgydavęs, tuoj pat pasveikdavęs. Nuo tada įvairių luomų žmonės, pėsti ir važiuoti, čia gausiai lankosi. Šventąją olą aplankiau. Jos papėdėje klūpėjo žilagalvis senelis, vilkintis drobinį palaidinė, nesudriskusį ir švarų. Rankas buvo sudėjęs, akis pakėlęs aukštyn į kryžių. Šitaip jis meldėsi dangui be žodžių, nes jo lūpos, deja, nekrutėjo. Jis kalbėjo jaudinamą sielos maldą".