Kai XVI a. pradžioje vis dažniau puldinėjo totoriai ir blogo santykiai su Maskva, Aleksandras Jogailaitis 1503 m. įsakė vilniečiams statyti miestą juosiančią gynybinę sieną. Ją baigė 1522 m. Pro Subačiaus vartus ėjo strateginis kelias į Vitebską, Polocką, Smolenską ir Maskvą, todėl iš rytų ir pietryčių grėsė pavojus, o šią miesto dalį stiprino ypač atidžiai. Vartai buvo išsikišę iš sienos linijos, tad užpuolikus buvo galima šaudyti ir iš priekio, ir iš šono. Skirtingai nuo kitų miesto vartų, viršutinėje jų dalyje buvo įrengtos dvi eilės šaudymo angų rankiniams paraku užtaisomiems ginklams, o netoliese stovėjo artilerijos bokštas. XVII a. viduryje aplink jį įrengta bastėja su maždaug 24 pabūklais.

Pavadinimo kilmė neaiški. Populiari legenda sako, kad jis kilęs iš rusiško žodžio "šuo", nes vartuose gyvenusio budelio pagalbininkai gaudė valkataujančius šunis. Tačiau budelio butas vartuose pirmą kartą paminėtas tik 1669 m., todėl tikėtinesnė versija, kad vartai pavadinti gretimos valdos savininko pavarde. Vis dėlto budelis čia tikrai gyveno: XVII a. pabaigoje jame buvo budelio butas, o XVIII a. įrengtas miesto kalėjimas. Bokšte buvo ir šildomų gyvenamųjų patalpų, tad tai buvo ne vien tvirtovė.

Vartų neliko. 1799 m. carinė valdžia nusprendė nugriauti miesto sieną ir vartų bokštus, įsakydama pradėti nuo Subačiaus vartų. Griauti ėmė 1801 m., o 1802 m. rugsėjį konstatuota, kad jie visiškai išardyti. Iš jų gauta 48 000 sveikų plytų. Archeologai vėliau rado tik šiaurės rytų kampo apačią ir pamatų likučius. Šiandien matoma vartų pietinės sienos dalis su viena šaudymo anga ir lizdu rąstui, kuriuo vartai naktį būdavo užremiami. Tai gera vieta pasistatyti ir pagalvoti, kaip čia atrodė didžiulis gynybinis bokštas.