"Visą savo gyvenimą ir darbą pašvenčiau Lietuvai", – šie profesoriaus Tado Ivanausko ištarti žodžiai puošia Obelynės sodybą. Šimtmetį skaičiuojanti sodyba ir šiandien mena šviesų profesoriaus atminimą.
Vaikščiodamas basomis po parką pajunti vasaros kvapą – ore tvyro saldus obuolių aromatas. Žiūri į tolį – 4 ha sodo ir parko pabaigos nė nematyti! Jį užpildo patys įvairiausi lapuočiai, kurie tolumoje susilieja su Kamšos botaniniu-zoologiniu draustiniu. Nenuostabu, kad prof. T. Ivanauskas pamilo šią vietą.
8 ha žemės profesorius įsigijo 1920 m. iš parceliuojamo Marvos dvaro ir pavadino Obelyne dėl gausiai parke žydinčių laukinių obelų ir gudobelių. Tai buvo nuostabi vieta botanikos parkui įkurti: atoki, šilta, natūrali.
Paragaukite šio obuolio. Taip, tai puikusis lietuviškas "Vytis"! O šis? Šio skonio su jokiu kitu nesupainiosite. Tai – Beržinykų ananasinis. Pakelkite akis į viršų. Į dangų stiebiasi vieni iš seniausių medžių pasaulyje – dviskiautis ginkmedis ir greitai 60 metų sulauksianti metasekvoja. Galiausiai apsidairykite aplinkui! Jus supa istoriniai želdynai ir 250 rūšių lapuočių: ąžuolai, bukai, lazdynai, beržai, riešutmedžiai, šilkmedžiai, ievos, arijos, vijokliai. Tai vienintelis tokio pobūdžio parkas Lietuvoje.
Prof. T. Ivanauskas, nors ir gimė dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, save visuomet laikė lietuviu. Per 88 savo gyvenimo metus garsusis gamtosaugininkas prisidėjo prie daugybės gamtos mokslo objektų įkūrimo: Gamtos tyrimo stoties, Zoologijos muziejaus Kaune, Kauno botanikos sodo, ornitologinės stoties Ventės rage, Žuvinto rezervato, Kauno zoologijos sodo. Kaip ir Obelynės sodybą, taip ir šias vietas jis kūrė ne sau, o Lietuvai. Obelynė – įstabus gamtos paminklas, kerintis kraštovaizdžiu visus metus.