Šiaurinėje Masčio ežero pakrantėje stūksanti Insulos kalva 1624 m. buvo puikiai pritaikyta vienam iš seniausių ir didingiausių Žemaičių žemės XVII - XXI a. sakralinių kompleksų: pranciškonų bernardinų  vienuolynui ir bažnyčiai, kuri 1926 m. tapo Katedra, kunigų seminarijai, Vyskupų rūmams, senajai mokyklai ir kitoms sudėtinėms dalims, būtinomis sėkmingai sakralinio komplekso veiklai.