1800–1831 m. dvarą valdant Pranciškui Sapiegai, iš tašyto medžio buvo pastatytas malūnas, dengtas šiaudais. Akmeninis vandens malūnas pastatytas 1836 metais, administruojant dvarą J. Ptakiui. Apie 300 metrų į šiaurę nuo malūno ant Šventosios buvo suręsta (1835 m.) medinė užtvanka. Nuo jos atsišakojo baudžiauninkų iškastas akmenimis grįstais krantais kanalas, kuriuo vanduo atitekėdavo iki malūno pastato.

1847 m. Užpalių dvaro inventoriuje paminėtas ir malūnas. Jame buvo trejos girnos ir vėlykla, įkainotas 3 000 rublių. Iš Valstybės turtų rūmų jį nuomodavo įvairūs asmenys. 1851 m. potvynis pastatą apgriovė ir sugadino įrengimus; paskaičiuota, kad malūno atstatymas kainuos 9 500 rublių. 1875 m. malūną įsigijo buvęs kanceliarijos tarnautojas Michailas Lebedevas ir po metų jį pardavė Ukmergės miestiečiui Anuprui Kosarskiui, kuris 1877 m. pastatą atstatė. A. Kosarskio nurodymu, malūno atstatymas, kartu su užtvanka, kanalo sutvarkymu ir mechanizmais kainavo daugiau nei 20 000 rublių. 1929 m. malūną įsigijo Steponas Pranckevičius ir valdė jį iki Antrojo pasaulinio karo; jis pastatė betonines užtvankos atramas.

Malūnas veikė iki 1969 m. ir priklausė Utenos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatui; buvusiame malūnininko bute gyveno paskutiniojo malūnininko Kuzmos šeima. Malūnas sudėtinio tūrio, kampinio "L" raidės plano – sudarytas iš gamybinio korpuso ir namo. Malūno sienos mišrių konstrukcijų, sumūrytos iš akmenų ir raudonų plytų, vietomis tinkuotos, perdangos medinės, stogai pusvalminiai ir dvišlaičiai, dengti šiferiu. Gamybinis korpusas dviaukštis, su pastoge; jo planas kvadrato formos, per vidurį dalomas išilgine kapitaline siena į dvi puses; grindys lentų. Rytinėje pusėje įrengti dveji mediniai laiptai veda į viršutinį aukštą, kuriame stovėjo ketverios girnos, valcai, kruopinė. Prieš Antrąjį pasaulinį karą malūne malė grūdus, gamino kruopas, valcavo, vėlė audeklus, tekindavo įvairias metalo detales, pjovė ir obliavo lentas, darė malksnas, o po karo malūnas naudotas tik malimui ir valcavimui. Pastogėje, skirtoje sandėliuoti, pastatytas keliamasis įrenginys su didžiuliu mediniu ratu. Vakarinė gamybinio korpuso pusė iškilusi virš vandens, plačia arka gaubia kanalą ir galine siena remiasi į vakarinį jo krantą; po pirmojo aukšto grindimis įrengtos dvi turbinos. Antrasis, gyvenamasis, korpusas siauresnis ir kiek žemesnis, vienaukštis, su nedideliu rūsiu; jis glaudžiasi prie rytinio gamybinio korpuso šono. Namo suplanavimas dvieilis – patalpos pereinamos, išdėstytos abipus išilginės kapitalinės sienos; yra dvejos durys: šoniniame pietų ir galiniame rytų fasaduose. Name buvo vilnų karšykla ir butas; šalia pietinio prieangio sumūrytas kaminas – dvaro rūkykla ir virtuvė su sena krosnimi; antroji virtuvė įrengta rytiniame gale. Namo kambarių grindys lentų, o prieangio, rūkyklos ir sandėliuko prie virtuvės – plūkto molio asla. Vakarinėje prieangio sienoje iškirstos durys jungia namą su gamybiniu korpusu. Eksterjere dominuoja monumentalaus tūrio gamybinis korpusas. Originaliausi yra galiniai šiaurės ir pietų fasadai, kuriuose derinamas akmens mūras su baltai tinkuotomis plokštumomis. Fasadų kampus žymi akmens mentės, viršų vainikuoja platūs trapeciniai frontonai, o cokolį pagyvina gaubiančios kanalą segmentinės arkos, sumūrytos iš raudonų plytų; aukštas stačiakampes angas juosia raudonų plytų apvadai su paaukštinta viršutine dalimi. Pietų fasado tinkuotoje pusėje nedideli stačiakampiai langai išdėstyti dviem lygiais. Šiaurės fasade (ant gamybinio korpuso cokolio akmens) iškaltas įrašas su data: R 1836. Gyvenamosios dalies korpusas tinkuotas, jo kampus žymi rustuoti piliastrai, pastogę juosia profiliuotas karnizas; nedidelius stačiakampius langus rėmina tinko apvadai su palangių traukomis. Galinis rytų fasadas simetriškos kompozicijos, per vidurį dalomas raštuotu piliastru; viršų vainikuoja trapecinis frontonas, kuriame įkomponuotas pusapskritis langelis, apjuostas tinko apvadais. Malūno eksterjere, pasitelkus skirtingas medžiagas bei tūrius, ryškiai akcentuotos dvi funkcinės zonos. Tai – originalus pastatas.