Senovėje Užvenčio kraštas priklausė Knituvos žemei. Istoriniuose šaltiniuose Užvenčio valsčius minimas jau XIV a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio valia XV a. Užvenčio dvaras atiteko Žemaičių seniūnui. 1498 m. dvaro šeimininkas buvo Mykolas Jegelevičius. Nuo 1527 m. Užvenčio dvaras buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio žinioje. 1538 m. dvaro valdytojas buvo Andrius Tujinlaitis. Vėliau Užvenčio dvarą valdė tijūnas Kasparas Bilevičius. 1569 m. Užvenčio seniūnija tapo pirmąja kunigaikščio ekonomija, kurią valdė didikas Gorskis. 1587 m. Užvenčio valdytojas jau buvo Simonas Vainius, vėlesniais metais – Matas Vainius, o po jo mirties Užventis perėjo Elzbietos Vainienės žinion. Užventyje Šiaurės karo metu lankėsi Švedijos karalius Karolis XII.

XVII a. Užventis vis dar buvo LDK valdovo dispozicijoje. 1759 m. dvare veikė bravoras, vandens malūnas. 1764 m. Užvenčio tijūnas buvo Antanas Gadonas (1741–1812). XIX a. pradžioje kurį laiką Užvenčio dvaras priklausė Gorskiams. Apie 1820 m. Užvenčio žemės atiteko Gardino kunigaikščiui Pranciškui Druckiui Liubeckiui. 1855 m. šio dvaro prievaizdo šeimoje gimė iškilus Vidurinės Azijos tyrinėtojas, orientalistas Bronislovas Grombčevskis. 1887–1898 m. Užvenčio dvarą buvo išsinuomoję rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos tėvai.

XX a. pr. dvaro aplinka buvo įspūdinga: gražus tvenkinys, liepų alėja, medžiai su išpjaustytais Šatrijos Raganos inicialais. Tarpukariu kurį laiką dvaras priklausė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui J. Smilgevičiui (1870-1942, palaidotas Užvenčio kapinėse). J. Smilgevičius dvare buvo įkūręs pavyzdinį ūkį. Prie Ventos tuo metu veikė didelis malūnas, stovėjo daug gamybinių pastatų. Užvenčio mišraus suplanavimo parkas įkurtas XIX a. pirmoje pusėje. Jis išsidėstęs ant Ventos upės kranto. Užtvenkta Venta parko teritorijoje išsilieja į didelį tvenkinį.

Nuo 1966 m. dvarvietės teritorijoje stovinčiame restauruotame buvusio dvaro svirno pastate veikia Užvenčio kraštotyros muziejus, kuriame įrengtos ekspozicijos pasakoja apie Šatrijos Raganą, J. Smilgevičių, kitus iškilius krašto žmones ir Užvenčio istoriją. Prie dvaro centrinio pastato – graži alėja, kurią apysakoje "Sename dvare" aprašė Šatrijos Ragana. Parke daugiausia auga savaiminių rūšių medžiai, iš kurių galingiausi uosiai ir liepos – jų skersmuo siekia daugiau negu 1 m. Iš negausių egzotinių augalų paminėtini paprastieji kaštonai, Menzieso pocūgės, dygiosios eglės, rūgštieji žagreniai. Nuo 1958 m. Užvenčio parkas pradėtas saugoti valstybės.