Vanduo kelis šimtmečius buvo pagrindiniu Verkių dvaro energijos šaltiniu. XIX a. dvarininkų įrengtą keturių tvenkinių kaskadą jungė vandeningas bevardis upelis, kadaise vadintas Verkės, vėliau Baltupio vardu. Trijų šio upelio tvenkinių vandens ištekliai buvo naudojami vandens jėgainėms. Pirmuosius du malūnus prie šio upelio tvenkinių suprojektavo Laurynas Gucevičius. Arčiausiai Neries stūksantis malūnas buvo pastatytas jau XIX a. antrojoje pusėje. Tai - vienas iš Verkių regioninio parko išlikusių architektūros paminklų. Iki Pirmojo pasaulinio karo malūno girnas suko vanduo, vėliau iki 1975 metų – elektra. Per 1984 metų gaisrą apdegė malūno stogas ir vidaus įrenginiai, išplėštas ir nusiaubtas jis virto valkatų lindyne. 1999 metais po rekonstrukcijos, Verkių vandens malūnas buvo prikeltas naujam gyvenimui - savo duris atvėrė nuolatiniams restorano lankytojams. Šiandien restorano interjerui unikalumo teikia išsaugotos senojo malūno detalės bei girnos, o europietiškas valgiaraštis išsiskiria gardžiais tarpukario Lietuvos smetoniškais patiekalais.