Vėžaičių istorija yra neatsiejama nuo dvaro, kuris nulėmė ir visos gyvenvietės augimą. Vėžaičių dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVIII a. pradžios. Istorizmo stiliaus Vėžaičių dvaro ansamblio pastatai, išlikę nuo 19 a. pab. Dvaras 300 metų priklausė grafams Volmeriams. Tai architektūrinę, istorinę, urbanistinę vertę turinti dvaro sodyba. Parkas su dvaro pastatais rekonstruotas 20 a. viduryje. Įvažiavimą į Vėžaičių dvarą supa pietiniai vadinamieji "baltieji" ir šiauriniai "raudonieji" vartai.

Kadaise iki dvarvietės per parką vedė tanki liepų alėja. Parkas mišraus suplanavimo, suformuotas vakarinėje gyvenvietės dalyje, prie Skinijos upelio. Buvusio dvaro pastatų ansamblis išsidėstęs kairiajame upelio šlaite. Žemoje terasoje Skinijos pakrante švelniai vingiuoja pagrindinė parko alėja. Aukštosios terasos pievoje, be savaiminių rūšių liepų, beržų ir šermukšnių, auga dygiosios eglės, melsvosios pocūgės, vakarinės tujos, raudonieji ąžuolai, įvairūs dekoratyviniai krūmai. Terasas skiriančio šlaito ir Skinijos slėnio medynuose daugiausia yra savaiminių klevų, uosių, auga ąžuolai, liepos, vinkšnos ir paprastieji kaštonai. Parkas 1986 m. paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu.