XIX a. – XX a. šią aikštę – miesto turgų – juosė gausiausio Vilkaviškio miesto gyventojų sluoksnio - žydų (prekybininkų, amatininkų, bankininkų, pačių veikliausių miestiečių) gyvenamieji namai, parduotuvės, šventyklos, netoli aikštės stovėjo viena seniausių ir gražiausių Lietuvoje medinių sinagogų, statyta daugiau kaip prieš 400 metų. Kaip rodo ikonografinė medžiaga, tai aikštės šone šliejosi prekybos sandėliai, krautuvėlės, pastovios vietos prekybai, atvirame aikštės plote vyko turgūs, prekymečiai. Sprendžiant iš senų fotografijų, aikštė sudarė gyvo prekybinio miesto centro įspūdį. Prie pagrindinio įvažiavimo į aikštę kelio – gatvės buvo pastatyta užeiga (smuklė). Aikštės šonuose stovėjo miestiečių namai, prekybos pastatai bei kūrėsi įvairūs visuomeniniai pastatai. Aikštė ir gatvės buvo grįstos akmenimis. Pagrindinė aikštė atliko viso miesto visuomeninio bei architektūrinio – kompozicinio centro vaidmenį.

Ilgainiui aikštė iš buvusios turgavietės tapo visuomeninės paskirties. Aikštė tapo uždaresnė, išryškėjo Gedimino gatvės ašies svarba, o pasirinkta J. Basanavičiaus skulptūros vieta Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras padalino aikštę į reprezentacinę ir parko zonas. Dėl netinkamai vykdomų vėlesnių aikštės užstatymų darbų ši istorinė ir viešoji funkcija buvo iš dalies prarasta, aikštė tapo nepatraukli. 2010 metų vasarą Vilkaviškio visuomenei buvo pristatyas būsimos J. Basanavičiaus aikštės rekonstrukcijos priešprojektiniai planai bei maketai. 2016 metais baigta aikštės rekonstrukcija.