XV amžiuje Žiežmarių dvaras buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio nuosavybė, XVII a. pradžioje jį valdė Radvilos. 1841 m. miestelį ir dvarą nusipirko grafas Benediktas Tiškevičius (1801-1866). 1850 m. Žiežmarių dvare iš viso buvo 720,62 dešimtinės žemės (dvaro žemę sudarė Jatkonių, Bartaičių ir Būblių kaimų žemės ir žemės sklypas pačiame miestelyje). 1857-1858 m. pagal Cezario Anikinio (1787-1861) projektą buvo pastatyti dvaro rūmai, taip pat pastatytas dvaro malūnas, įveistas parkas, iškastas kanalas, kūdros, įrengti tvenkiniai, sustiprinti pylimai. Tiškevičius dvarą buvo atidavęs nuomon Kaišiadorių dvaro savininkui Justinui Strumilai. Po žemės reformos 435 ha dydžio dvaras buvo išparceliuotas. Benediktui Jonui Tiškevičiui (1875-1948) priklausiusio Žiežmarių dvaro žemėje 1925 m. įkurtas kaimas ir išdalintas sklypais dvaro darbininkams ir savanoriams-kūrėjams. 1927 m. kaimas pavadintas Žalvarniais. Nuo 1927 m. dvaro centras, apie 170 ha atiteko Lietuvos kariuomenės Invalidų sąjungai. 1929 m. dvaro rūmuose įsikūrė Žiežmarių žiemos žemės ūkio mokykla, 1944 m. progimnazijos patalpos, iki 1955 m. čia veikė Žiežmarių vidurinė mokykla, vėliau įkurtas mokytojų bendrabutis. 1959 m. kapitaliai atremontavus patalpas, dvaro rūmuose buvo įrengtas mokinių bendrabutis, šalia - mokymo-bandymo sodas. Nuo 1994 m. dvaro rūmai yra privati nuosavybė.