Vidurinėje Aukštaičių aukštumos dalyje beveik 60 km nuo Alionių pelkių per Giedraičius ir Dubingius iki Buivydžių kalvų driekiasi siauras vingiuotas Lietuvos dubaklonis. Vertingiausioje jo dalyje telkšo Asveja – ilgiausias ir vienas giliausių bei didžiausių Lietuvos ežerų. Siauras ežeras su šešiomis salomis, vaizdingomis atšakomis lyg upė vingiuoja 22 km, o kartu su Žalktynės ir Vyriogalos įlankomis jo ilgis siekia 30 km. Aukšti, statūs, miškingi Asvejos dubaklonio šlaitai, netoliese išsibarstę mažesni skirtingos kilmės ežerai, pelkės, brandūs ąžuolynai, pušynai yra savito, nepaprastai patrauklaus kraštovaizdžio dariniai.

Ypač įspūdingi aukšti ir statūs Asvejos ežero šlaitai ties Liudgardu ir Dubingiais. Iš Suoselio ežero ištekantis Jurkiškio upelis labai panašus į kalnų upokšnį, nes jo dugnas nusėtas akmenimis, o nuolydis – net 12 metrų per kilometrą. Didelė kraštovaizdžio ir buveinių įvairovė sudaro geras sąlygas įvairioms rūšims tarpti. Vertingi senieji Šakymo pusiasalio ąžuolynai ir daugelio retų paukščių lizdavietės. Iki šiol išliko nemaži sengirių plotai. Pelkynai pasižymi tiek augalų, tiek gyvūnų rūšių gausa. Asvejos ir Baluošų ežeruose gyvena seliavos bei ledynmečio reliktas – ežerinės stintelės. Parke labai daug žalčių.

Ikikrikščioniškąjį laikotarpį mena Alkos vietovardis, žalčių garbinimo tradicijos, krikščioniškąjį – Dubingių pilis (nuo XV a.), Radvilų (XVI–XVII a.) rūmų fragmentai, evangelikų reformatų bažnyčios pamatai ir Radvilų giminės laidojimo kripta. Senoji medinė Dubingių smuklė – ne tik svarbus Dubingių miestelio akcentas, bet ir regioninio parko lankytojų centras.