"Jeigu nebūtų Biržų – Pasvalio krašto, Lietuvai stigtų labai savitu kraštovaizdžiu pasižyminčio regiono, kuriame tokia gausybė paslaptingų, plynumas pagyvinančių smegduobių, keliančių ne tik nuostabą, bet ir nuolatinį pavojų" (A. Linčius, V. Narbutas). Čia gyvas Biržų kárstas – žemės jėga, kuri nuolat judina požemius ir vis keičia žemės paviršių, o susidariusios tuštumos tik ir laukia savo valandos, kai atsivėrusios parodys unikalius prieš 300 milijonų metų susiformavusius sluoksnius. Tik trinktelk smarkiau durimis, ir namo priebutis prasmegs...

Paslaptingi karstiniai Kirkilų ir Drąseikių ežerėliai, kuriuos kartais raudona spalva nudažo čia besiveisiančios sieros bakterijos. Jos itin retos pasaulyje. Karajimiškyje – įspūdingas smegduobynas su garsiąja, legendomis apipinta Karvės ola, greta jos išsibarsčiusiomis duobėmis, kitomis įgriuvomis.

Seniausio tvenkinio Lietuvoje – Širvėnos ežero paviršiuje plūduriuoja vandens lelijų pieva, o kadaise čia augo plūduriuojantysis agaras, dar vadinamas vandens riešutu, jau išnykęs Lietuvoje, bet savo žiedu besipuikuojantis parko emblemoje. Vienu metu prie ežero išgirsi baubiant ne vieną didįjį baublį. Astravo dvaro parke vėlai vakarais verda šikšnosparnių gyvenimas. Virš medžių iškyla iš griuvėsių pakilusios didingos Biržų bastioninės pilies, penkių bažnyčių bokštai.

Nuo seno Biržų kraštą garsina darbštūs žemdirbiai, aukštaičių vaišingumą liudijančios tradicijos, skani ruginė duona ir miežinis alutis. Biržų apylinkėse iš kartos į kartą perduodamos gyvos ir nemirštančios aludarystės ir duonos kepimo tradicijos.