Tai senas miestelis, kurio pavadinimas kilęs nuo žodžio "gardas" ir reiškė aptvertą vietovę ar net pilį, tvirtovę. Istoriniuose šaltiniuose jis minimas 1561 m., kai jo žemės buvo valakais išmatuotos, 1562 m. minimas kaip vaitystės centras, iš kurio buvo valdoma karališkojo dvaro žemė – nuo Laukstėnų iki Juodžių, Vanagių kaimų. Nuo XVIII a. Gardamas vadinamas miesteliu. Miestelis žymus ne tik gražiomis apylinkėmis, vaizdingais Tenenio šlaitais, bet ir "Mažvydo keliu" bei Lurdu.

Manoma, kad pirmoji Gardamo bažnyčia pastatyta XVII a., bet gaisras ją sunaikino. Toje pačioje vietoje 1706 m. buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. Po karų su vokiečiais Gardamas pamažu augo, kol atsivėrė prekybos keliai per žemaičių žemę. Pradėjus augti Žemaičių Naumiesčiui, Gardamo gyvenvietės vaidmuo ėmė menkėti. Po 1795 m., Lietuvai patekus į carinę Rusiją, gardamiškių, vadinamų valstybiniais valstiečiais, padėtis pablogėjo: rekrūtų pareigos, didesni mokesčiai. Caro valdymo laikais Gardamas ir aplinkiniai kaimai tapo Rusijos imperijos pasieniu. Spaudos draudimo metais pasienis buvo ypač saugomas, prie kelio Naumiestis–Gardamas–Švėkšna buvo įsikūrusios pasieniečių kareivinės, o pats kelias buvo laikomas antrąja pasienio linija. XIX a. pabaigoje Gardamas buvo vienas knygnešystės centrų, kuriame buvo platinama draudžiama lietuviška spauda.

Dabartinė Šv. Roko bažnyčia pastatyta 1932 metais. Šv. Roko bažnyčios pašonėje XX a. pradžioje, šlaite pastatytas stebuklingasis Lurdas. Niša padaryta iš lauko akmenų ir yra apie 1,8 m aukščio. Lurdo atsiradimo istoriją žmonės pasakoja įvairiai. Vieni sako, kad toje vietoje pasirodžiusi Marija, kiti – kad žmogui, kuris netikėjo į Dievą, išgijo vaikas. Atsidėkodamas vyras ir pastatė Lurdą. Priešais Lurdą yra niekada neužšąlantis ir neišsenkantis šulinys. Lurdo dešinėje pusėje yra akmeniniai laipteliai į viršų, link bažnyčios. Jų – 14, lygiai tiek, kiek yra Kristaus kančios kelio stotelių. Seni žmonės sako, kas lipa tais laiptais, tas "eina stacijas".

Gražus mūsų Lurdas! Tai yra vieta, kurioje visada žydi gėlės ir dega žvakės. Tai yra vieta, kurioje žmonės tyliai išsako savo sielvartą ir džiaugsmą. Tai yra vieta, kurios vanduo teikia viltį ir atgaivą.