Labanoro regioninis parkas – tai miško tankmė ir žydros ežerų akys. Tai legendomis apipintos mitologinės vietos ir jaukios senosios sodybos. Tai laukinė gamta ir senos kultūrinės tradicijos.

Didžiulėje Rytų Aukštaitijos teritorijoje besidriekianti Labanoro giria yra tankiausiu ežerų tinklu Lietuvoje pasižyminti miškinga teritorija. Banguotas ir kalvotas regioninis parkas tiesiog nusėtas vandens telkinių: nuo paslaptingų pelkėtų akelių iki šakotaragių Stirnių, Baltųjų Lakajų, regioninio parko jūra vadinamo Kertuojų ežero. Dėl savitumo Aiseto, Mažųjų Siaurių, Alnio pusiasaliai paskelbti gamtos paveldo objektais. Juos savo grožiu lenkia Ščiūrio ragas – ilgas ir itin siauras pusiasalis, skiriantis lankytojų pamėgtus Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerus.

Labanoro regioninis parkas gamtiniu požiūriu yra labai vertinga Lietuvos saugoma teritorija. Jo gamtiniuose draustiniuose ir rezervatuose esama itin daug saugomų augalų ir gyvūnų rūšių, vertingų buveinių. Girutiškio rezervatas paskelbtas tarptautinės reikšmės šlapyne. Rezervate gyvena erelių žuvininkų. Ereliai žuvininkai – parko simbolis. Šiaurės tundrą primenančiose aukštapelkėse galima pamatyti ir reliktinių augalų – beržų keružių, o miškų supamų ežerų pakrantėse – retų Lietuvoje ežerinių lobelijų.

Labanoro giria slepia ne tik daug gamtinių vertybių, bet ir unikalų kultūrinį paveldą, apimantį tradicinę architektūrą, Labanoro dūdą (lietuviškąjį dūdmaišį) bei senas etnokosmologijos tradicijas.