Sirvėtos regioninis parkas išsiskiria itin raiškiai kalvotu Švenčionių aukštumos reljefu, kuriame išsibarstę kaimai, pavienės sodybos, piliakalniai, pilkapiai, alkakalniai, unikalūs medžiai ir šaltiniai. Kone kiekviena vietovė apipinta legendomis ir padavimais.

 

Švenčionių aukštumoje vingiuojančių upių, upelių ir telkšančių ežerų sistema priklauso Dauguvos ir Nemuno upių baseinams, kurių vandenskyroje iškilusi Čiūlėnų ketera atskiria Miškinio – Ilgio – Šventos – Beržuvio ir Kančiogino – Sirvėto – Sėtikės dubaklonius. Pastarojo ežerus jungia upelis, vis keičiantis savo vardą: Žeimenėlė, Sirvėta, Kančiogina, Erzvėta, Birvėta. Šiaurinėje regioninio parko dalyje yra aukščiausias Švenčionių aukštumos taškas – Nevaišių kalva (289 m). Įdomu, kad lietaus lašai čia tuo pačiu metu iškritę mažame plote į Baltijos jūrą skirtingais keliais keliauja: vieni per Dauguvos upę, kiti – per Nemuną...

 

Regioninio parko gamtos objektai – ilgaamžiai, savo forma unikalūs Adamavo ir Stanislavavo ąžuolai, Liepų pavėsinė, Lino verdenės šaltinis – gamtos paminklai, svarbūs tiek gamtiniu, tiek mitologiniu aspektais.

 

Retų augalų ir gyvūnų rūšių turtinga regioninio parko gyvoji gamta. Saločio pelkėse gyvena niūriaspalviai auksavabaliai, mažosios suktenės, raudonpilvės kūmutės. Ežerą supančiuose jaunuolynuose aptinkami Sirvėtos regioninio parko simboliu tapę kukučiai.

 

Apie Nalšios žemėse gyvenusių žmonių buitį, papročius bei vertybes byloja Aučynų, Rakštelių, Kačėniškės, Stūglių piliakalniai, kurių vardais iki šiol vadinami šalia jų esantys kaimai, senosios šventvietės, protėvių kapavietės.

 

Tarsi praeities aidai šiame krašte vis dar skamba sutartinės, įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.