Žemaitijos nacionalinis parkas – Lietuvos saugoma teritorija, kurioje, vykstant sudėtingiems ledynmečio ir poledynmečio procesams, susiformavo kalvotas, gūbriuotas reljefas, ledo luistai išgremžė gilius ežerų duburius, tarp jų – ir didžiausią bei giliausią Žemaitijoje Platelių ežerą. Taip susidarė seklumų, salų ir pusiasalių raizgalynė, gilūs ežerų kloniai, pelkės, turtingos įvairių organizmų rūšių, apsuptos moreninių kalvų. Parke dunkso tankūs, ūksmingi eglynai, vakarų taiga vadinami natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai. Pastarieji saugomi visoje Europoje.

Išskirtinumo parkui suteikia ir legendomis bei padavimais apipinti gamtos paveldo objektai: septynios Platelių ežero salos, Kreiviškių ir Auksalės pusiasaliai, Raganos uosis. Akį traukia paslaptingos Beržoro, Ilgio ežerų salos, Platelių liepa ir vinkšna, Stirbaičių ąžuolas, eglė Boba, Birškaus bukas, Plokščių miško eglė, Paparčių kaštonas. Parko teritorijoje peri visoje Europoje saugomų rūšių paukščių, esama ledynmečio augalų reliktų.