Kuršių nerijoje stūksančios, Agilos kopos vietoje prieš pusantro šimto metų dar stovėjo gyvenamieji namai. Čia buvęs Naglio kaimas. Jo gyventojams diena iš dienos teko kovoti su slenkančiu ir pustomu smėliu. Sustabdyti smėlį ir apsaugoti savo namus bandė net septynios gyventojų kartos, tačiau pastangos buvo bevaisės. Smėlio kalnai šalia trobesių susikaupdavo tokie dideli, kad ne tik praeiti, bet ir gyventi būdavo nebeįmanoma. Bėgant nuo pustomo smėlio visas kaimas kraustėsi. Žmonės palikdavo savo namus ir už keleto kilometrų, tikėdamiesi, kad smėlį nešantis vėjas nebus toks negailestingas, gyvenimą pradėdavo iš naujo. Bet po kiek laiko ir vėl tekdavo kraustytis.

53 metrų aukščio Agilos kopa po storu smėlio sluoksnius yra palaidojusi net keturias Naglio kaimo vietas. Nuo 1675 -ųjų per du šimtus metų kaimas į pietus pasislinko 7 kilometrus. Galiausiai vietiniai prieš gamtą nusprendė nebekovoti. Vieni persikėlę į Nidos šiaurę įkūrė Purvynės gyvenvietę, kiti ryžosi apsigyventi dar toliau – apsistojo Preiloje ir Pervalkoje. Pustomas kaimas buvo apleistas. Į gyvenvietę nebepanaši vietovė imta vadinti Agilos kopa. Kiti dėl vyraujančios augmenijos spalvos jai lipdo pilkosios kopos pavadinimą.

Gal ir iš kitų vietovių vėjo pučiamas smėlis gyventojus būtų išgynęs, bet prasidėję intensyvūs smėlynų smėlynų sutvirtinimo darbai kaimų persikėlimus sustabdė. Iš užsienio specialistų pasimokę kuršiai smėlynų judėjimą ėmė stabdyti augalais. Sodino smėlį sulaikančias žoles. Kitose vietose pynė žabų tvoras, taip didžiosios kopos sutvirtėjo, išilgai pajūrio susiformavo apsauginis kopagūbris.