Kuršių nerija – jūros, vėjo ir žmogaus sukurtas nepaprasto grožio, tačiau labai trapus ir lengvai pažeidžiamas kraštas. Šis tarp dviejų vandens plotų įsiterpęs smėlio ruožas žavi mažomis pamario gyvenvietėmis, unikaliomis gamtos ir kultūros paveldo vertybėmis.

Gyvendami savitos Kuršių nerijos gamtos apsuptyje ir beveik atskirti nuo žemyno, žmonės statė čia originalius, jų pasaulėjautą atspindinčius pastatus. Gyvenvietėse tarpusavyje puikiai dera etnografinė žvejo namų architektūra su medžio raižiniais puoštomis vilomis ir vasarnamiais, raudonų plytų mūro bažnytėlėmis ir mokyklomis. Vienas unikaliausių vietos žvejų gyvensenos etnografinių elementų – išdidžiai vėjyje besisukiojančios spalvotais raižiniais išmargintos kurėnų vėtrungės.

Gyvumą, dvasingumą ir ypatingą nuotaiką Kuršių nerijos kraštovaizdžiui suteikia nuo kopų atsiveriančios erdvės, kintančių spalvų marių ir Baltijos jūros pakrantės. Kalninėmis pušimis apželdintos didžiosios kopos bei pajūrio ir pamario palvėse pasodinti miškai žaliai nuspalvina Kuršių neriją ir saugo gyvenvietes nuo užpustymo.

Siaurame pusiasalyje plyti pilkosios, baltosios, užuomazginės pustomos ir medžiais apaugusios pajūrio kopos. Sausi nederlingi Kuršių nerijos smėliai, staigios ir dažnos oro permainos, stiprūs vėjai lemia nacionalinio parko augalijos ir gyvūnijos įvairovę. Čia gyvena vabzdžių, kurių Lietuvoje nepamatysime niekur kitur: pietinių ir stepinių rūšių atstovų. Per Kuršių neriją eina Baltosios–Baltijos jūrų paukščių migracinis kelias, kuriuo kiekvienais metais pralekia apie 15 milijonų sparnuočių.

2000-aisiais metais Kuršių nerija įvertinta kaip išskirtinio kultūrinio kraštovaizdžio vietovė ir įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.