Gintaro įlanka vadinama nedidelė, idiliška marių įlankėlė šiaurinėje Juodkrantės dalyje, Mūsų laikais čia kievieną birželį vyksta nendrinių skulptūrų simpoziumas. Skulptūros visą vasarą džiugina akį, o per rudens lygiadeinio šventę sudeginamos. O kadaise Juodkrantė buvo vadinama Kalifornija...

1855 metais prie Juodkrantės begilinant laivybai Kuršių marių dugną, darbininkai dumble aptiko gintaro. Šiuo atradimu netrukus susidomėjo įvairūs verslininkai. Pirmasis organizuotai kasti purvą iš marių dugno gintaro paieškoms ėmėsi buvęs malūnininkas, laivų savininkas, vėliau Klaipėdos smuklininkas Vilhelmas Stantynas. Prie jo prisijungus pirkliams iš Dancigo, sukuriama gintaro kasimo iš marių dugno bendrovė "V. Stantien and M. Becker". Jai į pagalbą atėjo valdžia, gilinusi laivų plaukiojimo vagą tarp Klaipėdos ir Kranto ir norėjusi iš gintaro paieškos darbų turėti naudos sau. Suvienijus jėgas, bendrovė ėmė turtėti. Bendrovė skatino į gintaro kasimą įsitraukti ir Juodkrantės gyventojus. Jai reikėjo pigios darbo jėgos. Didėjant apimtims, į šiaurę nuo Juodkrantės buvo pastatyti erdvūs barakai, atidaryta laivų remonto dirbtuvė, įrengta uosto krantinė, dirbtuvės narų aprangai gaminti. Juodkrantė pamažu tapo industriniu miesteliu.

Gintaro kasimo darbai vykdavo tik vasarą – apie 30 savaičių per metus trimis pamainomis. Pakeltas iš marių dugno gintaras turėjo būti išvalytas, atskirtas nuo priemaišų. Nuo 1860 iki 1890 m. vidutiniškai per metus buvo iškasama apie 75 tūkstančius kg gintaro. Gintaro gavybai ėmus mažėti, 1890 m. kasimo darbų sutartis nebeatnaujinta, todėl kasimo darbai Juodkrantėje nutraukti. Kasant įlankos uostą, marių dugne buvo rasta vidurinio neolito, žalvario amžių gintaro dirbinių kolekcija, kuri vėliau pavadinta Juodkrantės gintaro lobiu.

Daugiausiai rinkinį išsaugojant nusipelnė "V. Stantien and M. Becker" įmonės patarėjas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Rchardas Klebsas, aprašęs jį knygoje "Akmens amžiaus gintaro papuošalai", tad ir lobis neretai vadinamas jo vardu. Organizavus parodas įvairiuose pasaulio miestuose, šis lobis tapo žinomas ir išgarsėjo pasaulyje. Po Antrojo pasaulinio karo iš Juodkrantės lobio liko tik 5 radiniai: trys žmonių figūrėlės, falo formos kabutis, dvigubas ornamentuotas skridinys. Kartu su kitais išlikusiais lobio eksponatais jie saugomi Giotingeno universiteto Geologijos ir paleontologijos muziejuje. Pagal aprašymus ir piešinius iš R. Klebso knygos dailininkė Bronė Kunkulienė padarė du komplektus gintaro muliažų, kurie dabar eksponuojami Palangos gintaro muziejuje ir Mizgirių gintaro galerijoje Nidoje.

Gintaro įlankoje pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje Lietuvos ir Latvijos menininkai įrengia nendrines skulptūras. Jos sudeginamos rudens lygiadienio metu - rugsėjo 22d. Tą parą nakties ir dienos trukmė susilygina, vėliau naktis tampa ilgesnė už dieną. Senovės baltai rudens lygiadienio metu džiaugdavosi derliumi, aukodavo gyvulius. Rugsėjo 22d. taip pat yra Baltų vienybės diena.

Kiekvienas skulptūrų ekspozicijos meno kūrinys turi savo reikšmę ir prasmę, kuria dalinasi patys jų kūrėjai.