Juodkrantėje plytinčioje krantinėje, susijungia nuostabaus grožio Kuršių nerijos vandenų panorama bei žmogaus rankomis sukurtas menas. Čia stūkso akmens skulptūrų parkas po atviru dangumi, kurio eksponatai buvo sukurti tarptautinio simpoziumo "Žemė ir vanduo" metu. 1997-aisiais metais, vietoj buvusių nendrynų, įrengta architekto Ričardo Krištapavičiaus suprojektuota pustrečio kilometro, marių kontūrus atkartojanti, krantinė ir čia sužaliavo dailios vejos bei buvo nutiesti pėsčiųjų ir dviračių takai.

Iš lauko riedulių per tris metus, tarptautinio skulptorių simpoziumo "Žemė ir vanduo" metu, menininkai iš Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Švedijos ir kitų šalių sukūrė 31 akmens skulptūrą. Jos buvo išdėstytos 800 metrų ilgio marių pakrantės atkarpoje, vingiuojančioje palei Liudviko Rėzos gatvę ir suformavo įspūdingą skulptūrų parko ekspoziciją. Simpoziumo temą "Žemė ir Vanduo" menininkai traktavo gana įvairiai, tačiau kūriniai tarpusavyje itin dera.

Mistiška Kuršių nerijos aplinka menininkus tarsi įpareigojo susilieti su gamtos stichija. Meno kūriniais virtę akmenys tarsi kalbasi su žeme ir vandeniu, su dangumi ir žmogumi, su paukščiais ir nendrėmis. Nors išsirikiavusios skulptūros neatpažįstamai pakeitė Juodkrantės veidą, jos tarsi įprasmino šios vietovės unikalumą ir apjungė neapčiuopiamą, vos juntamą, vandens ir žemės sąjungos aurą. Juk kopų smėlis yra tas pats akmuo, tik pažiręs mažomis dalelėmis. Taip krantinė tapo mėgstama pasivaikščiojimo vieta ir dviratininkų trasa, o skulptūrų parkas po atviru dangumi – lankomiausia Juodkrantės laisvalaikio erdve.