Pasagos formos, arba moksliškai vadinamos parabolinės kopos primena pirmykštį Kuršių nerijos vaizdą, kurį gamta kūrė prieš 5000 metų.

Jūros pakrantėje vėjas kiek išdžiovindavo smėlį ir jį pustydavo. Ties kokiais nors augalais susikaupdavo smėlio kauburiai, jie jungėsi tarpusavyje ir susidarydavo kopų užuomazgos, vadinamosios embrioninės kopos. Su laiku jos vis augo ir platėjo, ilgainiui susidarė natūralios prieškopės. Dėl vėjo ir lietaus jose radosi išpustymų, išplovimų, pro kuriuos smėlis veržėsi į sausumą. Tose vietose imdavo formuotis ištęstos pasagos pavidalo formos kopos, vadinamos parabolinėmis kopomis. Jų aukštis siekė 30-50 metrų. Ilgainiui jos apaugo žole ir medžiais, kurie apsaugojo kopas nuo irimo.

Deja XVI-XVIII a. miškai pradėti masiškai kirsti, nyko ir natūrali kopų apsauga nuo vėjo ir vandens poveikio. Apnuoginta žemė virto vėjo pustomo smėlio dykyne. Per keletą XVIII a. dešimtmečių vėjas išpustė vakarinę pusiasalio dalį ir sunešė jūros smėlio kopas rytiniame pusiasalio pakraštyje arčiau marių. Smėlio audros sunaikino miško likučius ir užpustė mažiausiai 8-ias žvejų gyvenvietes. Tik ties Rasyte, Nida ir Juodkrante išliko nedideli sengirių plotai. Manoma, kad sengirės užima apie penktadalį Nerijos, didžioji dalis kultūriniais miškais apsodinta XIX a.

Šiandien didžiausios išlikusios parabolinės kopos juosia Juodkrantės kurortą, ypatingą reljefą galite pastebėti vaikščiodami Juodkrantės miškų takais. Dar XIX a., kai buvo įkurtas Juodkrantės kurortas, čia buvo formuojamas miško parkas su itin romantiškais per kopas vinguriuojančių takelių, vadintų promenadomis, pavadinimais: "Marijos susižavėjimas", "Nepamiršk manęs", o apžvalgos aikštelė pavadinta "Geležinė ramybė". Vaikščiodami šiais takais turėsite galimybę ne tik pasigrožėti nuostabiais sengirės vaizdais, bet ir Bloksbergo promenadoje esančios garsų gaudyklės pagalba pasiklausyti miško garsų.