Idiliško miškingo kraštovaizdžio apsuptas, į dangų stiebiasi Nidos evangelikų – liuteronų raudonų plytų bažnyčios bokštas, kuris mena ilgą ir sudėtingą šių maldos namų istoriją. Nidiškiai, kaip ir visi Kuršių nerijos gyventojai, matyt, dėl nuolatinės grėsmės negrįžti iš jūros, buvo labai religingi. Tad bažnyčia šiam kraštui visuomet buvo itin svarbi. Anksčiau Senojoje Nidoje 1569-aisiais metais, apie 2 kilometrus į pietus nuo dabartinės bažnyčios, stūksoję maldos namai kartu su visa gyvenviete iki 1675-ųjų buvo palaidoti smėlio, tad liuteronų pastorius Gustavas Echternachas ėmėsi naujos bažnyčios statybos. Bendruomenės nariai patys negalėjo padengti statybos išlaidų, tad pastorius išsiuntė 6000 prašymų viso Vokietijos reicho evangelikų institucijoms ir bažnyčioms ir jo prašymai buvo išgirsti – 1888-aisiais metais, ant aukštos kalvelės nerijos pušų apsuptyje, buvo įšventinta neogotikinė raudonų plytų bažnyčia ir į ją ėmė plūsti apylinkės tikintieji. Deja, laikmetis bažnyčiai buvo negailestingas ir jai teko patirti nemažai karo skirtų išbandymų ir skirtingų šeimininkų priežiūros.

Tačiau, atkūrus nepriklausomybę, 1992-aisiais metais renovuotas pastatas buvo grąžintas Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiai. Dabar bažnyčią puošia langų vitražai, E. Molenhauerio altoriaus paveikslas "Kristus teisia ranką apaštalui Petrui, bijančiam nuskęsti", kaizerio žmonos Augustės Viktorijos dovanotų šviestuvų kopijos, o į pamaldas kviečia įtaisyti įspūdingi vargonai. Greta bažnyčios stūkso Nidos etnografinės žvejų kapinaitės, kuriose pastatyti krikštai ir yra palaidotas bažnyčios statytojas G. Echternachas. Šiandien Nidos bažnyčia yra ne tik maldų, bet ir kultūros vieta. Čia nuolat rengiami koncertai, o pati bažnyčia, ypač vykstant kasmetiniam Thomo Manno festivaliui, atsiduria visų dėmesio centre, tapdama koncertų sale. Vasarą jaukus bažnyčios pastatas sulaukia daugybės poilsiautojų, kuriuos čia atveda smalsumas arba noras patirti ramybės akimirką.