Taujėnų dvaras minimas nuo XVI a. antros pusės. XVIII a. pabaigoje Taujėnus valdė grafas Benediktas Marikonis, kuris 1785 m. vedė M. Radvilaitę ir gavo dvarą kaip žmonos kraitį. Jis pagal italų architekto Piero de Rosso projektą 1802 m. pastatė klasicistinio stiliaus rūmus ir įveisė angliško stiliaus parką, kuriame tarpukario laikais buvo didžiausi Lietuvoje gėlynai. Po B. Marikonio mirties Taujėnų dvaras vėl atiteko Radviloms. XIX a. Taujėnų dvaras garsėjo savo turtingumu ir prašmatnumu. Rūmų interjeras buvo gausiai papuoštas Radvilų giminės portretais, skulptūromis, medžioklės trofėjais, senoviniais ginklais. Taujėnų dvaras Radviloms priklausė iki sovietmečio. Jį valdė Karolis Radvila ir jo sūnus Konstantinas Radvila (g. 1873 m.), kuris 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą ir ten mirė.

Dvaro parkas laisvo išplanavimo, ramaus reljefo su tvenkinių sistema. Rūmams parinkta aukščiausia vieta, nes nuo vakarinės rūmų pusės atsiveria žemiau esantys vaizdingi tvenkiniai. Parko teritoriją pagyvina rytuose tekantis Mūšios upelis. Dvaro parkas minimas nuo 1698 metų. Manoma, kad jį įkūrė Mykolas Masalkis ar Bonifacas Pacas, vėliau parką gražino B. Marikonis. Radvilos parke laikė stirnas, danielius, įvairių paukščių, o didžiajame tvekinyje, priešais dvarą, – gulbes.

B. Marikonis Taujėnų dvarą statė panašų į savo rūmus Snove. Taujėnų dvaras įgavo ištiestos linjos formą tuo laikotarpiu Lietuvoje dvarai dažniausiai buvo statomi pasagos formos. Rūmų korpusas vidurinėje dalyje dviaukštis, o fligeliai vienaaukščiai. Priešakinis rūmų fasadas atgręžtas į pietų pusę. Portikas susideda iš šešių vienodu atstumu viena nuo kitos pastatytų toskaniškų kolonų su kvadratiniu pagrindu. Jos remia sijų perdangas, papuoštas frizu (frizas – horizontali dekoratyvinė juosta, skaidanti statinio plokštumas). Frizą puošia bareljefai, vieni iš jų heraldiniai, kiti vaizduoja amatus.