Stambus vietos dvarininkas, valdęs aplinkines žemes ir miškus, šioje vietoje buvo pastatęs dvaro oficiną. Dvarvietė buvo aplipusi pagalbiniais pastatais – arklidėms, kluonu, svirnu. Praėjusio amžiaus pradžioje po gaisro oficina buvo perstatyta ir virto mūriniu statiniu, kuris atlaikęs įvairias negandas, išliko ir šiandien. Kiti pastatai buvo nugriauti. Tarpukario laikotarpiu čia veikė mokykla, o II-ojo pasaulinio karo metais statinys tarnavo kaip vokiečių karininko štabas.

Po II-ojo pasaulinio karo pastate vėl įsikūrė pradinė mokykla. Tie laikai dar gerai menami vietos gyventojų tarpe. Anot jų, mokykloje dirbo geri mokytojai, kurie mylėjo savo darbą, mokinius ir gražiai prižiūrėjo aplinką. Mokytojai gyveno antrajame namo aukšte, o pirmojo salėse – buvo klasės, kuriose vykdavo pamokos. Kai būdavę šalta, vaikai kopdavo laiptais aukštyn ir pamokos vykdavo tiesiog mokytojų namuose. Taip pat buvę mokiniai pasakoja, kad viena iš mokytojų buvusi ganėtinai apkūni, tad jai sunku būdavę net nulipti žemyn, ir vaikams tekdavę eiti į pamokas pas šią mokytoją į antrąjį aukštą. Panaikinus pradinę mokyklą tarybiniais metais čia buvo įrengti butai, gyveno net šešios šeimos. Vietinių gyventojų šis namas buvo vadinamas "Pentagonu" – tik niekas jau negali pasakyti, kodėl...

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę pastatas keliavo iš rankų į rankas (buvo įkurta net polietileninių maišelių gamykla), ir galų gale viskas virto griuvėsiais, kol galiausiai papuolė į geras rankas... Naujieji šeimininkai rekonstravo pastatą – atnaujino net sienų plytas bei autentiškas stogo čerpes, atkūrė aplinkos jaukumą, išvalė kelių dešimtmečių kažkieno užmirštą sodą. Dabar sodyba išgyvena renesanso laikotarpį – atsinaujino klasika alsuojančiu interjeru, kvėpuoja nauja dvasia bei mėgaujasi vėl atgijusiu žmonių šurmuliu.