Šalia Salantų plačiame Erlos upės slėnyje stūkso mišku apaugusi didinga kalva, vadinama Alkos kalnu. Kalva susiformavo ledynmečio pabaigoje. Ji 1 km ilgio, ½ km pločio ir 23 m aukščio, iš visų pusių apsupta Erlos ir Alkupio slėnių. Manoma, kad senovėje ant jos veikė pagonių šventykla - alka. Alkakalnis, asuptas pelkėto Erlos ir Alkupio santakos slėnio, stūkso prie Salantų miesto. Tai ledynmečiu suformuota didžiulė kalva, kurios pietinė dalis vadinama Alkos kalnu. Pasak padavimų senovėje jį juosęs ežeras, o ant kalno buvusi pagonių šventykla, kurioje prie didelio ąžuolo degusi šventoji ugnis, prižiūrima vaidilutės ir žynio, gyvenusio tarp ąžuolų įrengtame būste. Šventykla buvusi skirta žalčių dievui Pilvyčiui, o joje laikomus žalčius vaidilutės maitino Salanto slėnyje esančiame Gaidžio kalne. Vyskupas M. Valančius mini, kad pagonys šventąją ugnį ant kalno tebegarbino ir XVII amžiuje. Alkakalnio papėdėje, dauboje guli akmuo su dubeniu. Manoma, kad tai šventyklos aukuras. Už jo iš aukštumos šlaito trykšta šaltinis, kurio vandenį žmonės vartojo akių ligoms gydyti. Tarp šaltinio ir akmens kalvos viršūnėje ne taip seniai dar augo Šventasis arba Aukuro ąžuolas.