Ypač įdomi ir savo vaizdais kerinti Avižlio bei Ventos santaka. Artėdamas prie Ventos, Avižlys panyra į vis gilėjantį slėnį. Ir štai, likus šimtui metrų iki santakos, Ventos ir Avižlio slėniai susiglaudžia, juos beskiria siaurutis pylimas stačiais, medžiais iš krūmais apaugusiais šlaitais, kuris pačioje santakoje baigiasi stačia atodanga. Joje matyti pleurito ir smėlio sluoksniai, kurie greičiausiai nusėdo čia prieš 50 – 70 tūkstančių metų tyvuliavusiame ežere. Geologų nuomone, šią unikalią žemės raukšlę galėjo sustumti paskutinį kartą šiuos kraštus dengę ledynai, o atragio šlaitus per tūkstančius metų iš abiejų pusių nuskalavo Avižlio ir Ventos tėkmė.
Tikrai verta čionai užsukti – ir pavasarį, kai gležnoje žalumoje tirpsta paukščių garsai, ir rudenį, kai viršum šalnų nuauksintos medžių lapijos plasnoja išskrendančių gervių voros.